Edukaciniai tekstai

Nuotr. autorė - Kristina Žvinakevičiūtė

Kvapiąsias substancijas - įvairias dervas, medieną, kvapiuosius tepalus - žmonės naudojo jau senojo Babilono klestėjimo laikais, daugiau nei prieš keturis tūkstančius metų. Iš Biblijos ir kitų šventraščių, įvairių metraščių ir istorinių liudijimų žinome, kad kvapiosios medžiagos visada buvo ypatingai vertinamos: žmonės brangiai už jas mokėjo, aukojo dievams, dovanojo ir patys jomis mėgavosi. Kvapiosios substancijos atlikdavo dvejopą vaidmenį - kaip šventumo išgyvenimo tarpininkės ir kaip didžiulės pagarbos ženklai - karališkos dovanos. Pamenat, kūdikėliui Jėzui karaliai atnešė dvi kvapnias dovanas - miros ir smilkalų? Krikščionybė netgi turi sąvoką šventumo kvapas, kuri, ko gero, siekia dar senesnius laikus.

Jeigu pažvelgsime į klasikinę mitologiją, tai dieviškas kvapas yra vienas iš charakteringų paslaptingo dievybės buvimo ženklų, simbolių, emblemų, metaforų. Štai Antikos dievai, indų ar zoroastriečių dievai ne tik patys skleidė kvapus, bet ir jais mėgavosi: kvepiančios gėlių girliandos, smilkalai, deginamos aukos. Egipto dievų skulptūrėlės buvo dirbinamos iš medžio, kurį įtrindavo kvapiaisiais aliejais, tepalais. Šiomis kvapiomis atnašomis buvo tikimasi užsitarnauti nemirtingumą ar, bent jau, kūno nepažeidžiamumą, jeigu dievai suteiktų tokią malonę mirtingajam (kaip Homero „Iljadoje“ ar „Odisėjoje“) ir išteptų jo kūną kokia nors dieviškąja ambrozija. Taigi žmonės ir dievai tarsi susijungdavo kvapioje vienovėje.

Šventumo kvapą mes, modernūs žmonės, laikome gražiu simboliu, metafora arba kažkokiu įtartinu, šiek tiek marginaliniu, religinio paribio reiškiniu. O iki moderniųjų laikų šventumo kvapo samprata buvo neatsiejama nuo sudėtingos dvasinės-olfaktorinės sistemos, apimančios visą kosmosą. Šiandien nėra labai lengva visa tai suvokti, nes tradicijos nutrūko. Tačiau, tarkim, iki šiol praktikuojamas patepimas kvepiančiu aliejumi krikšto metu reiškia ne ką kitą kaip rojaus sodo prisiminimą. (...)

Iki moderniųjų laikų Europoje buvo manoma, kad kvapai esmingai veikia sielą. Ir tokį požiūrį lėmė keli faktoriai. Viena vertus, sielą ir kvapą sieja gimininga prigimtis – eteriškumas: kažkas, kas nematoma, bet sklinda. Antra vertus, aromatą mes įkvepiame, per nosį kvapas patenka į smegenis - ten, kur, esą, yra sielos buveinė.

Kvapai nėra vien realūs, fiziniai. Kvapai yra simboliniai, mitologiniai. Mes iki šiol žinome apie rojaus sodą ir kad jis, pirmiausia, yra sklidinas nuostabių kvapų. Angelai irgi kvepia - visa, kas sklinda iš dangaus, kas susiliečia su dangiškais pasauliais, skleidžia kažkokį dangišką kvapą. (...)

XX amžiuje, drauge su psichoanalize, radosi vienas įdomus terminas - sakralinė botanika. Šį terminą sukūrė prancūzų filosofas ir vizionierius Anri Korbenas (Henry Corbin), studijavęs persų-iranėnų dvasinę tradiciją ir papildęs filosofijos žodyną visiškai naujomis sąvokomis – mundus imaginalis* ir jau minėta sakraline botanika.

Anri Korbenas plėtojo labai įdomią šiuolaikinę filosofinę rojaus sodo vaizdinio temą. Pasak jo, mes galime medituoti savo kambaryje arba galime leistis į kokias nors tolimas ekspedicijas, ieškodami tos dangiškosios žemės pėdsakų, kur auga rojaus flora, ir nors nepavyks to rojaus pažymėti žemėlapyje, suteikti jam koordinačių, tačiau šiose paieškose galime pasiekti tam tikro skaidrumo, kuris suteiks galimybę prasismelkti kažkokiam vaizdiniui, archetipui, ir tai gali nutikti toje mundus imaginalis teritorijoje. Anri Korbenas tai charakterizuoja kaip centrą arba vietą, kur susitinka dangiškosios būtybės su žemiškosiomis būtybėmis. Tai yra tas tarpinis pasaulis, kurį Jungas vadino archetipų pasauliu. Ir štai ši sakralinė botanika arba liturginė, biblinė botanika - gėlių auginimas, gėlių menas, augalų kvapų menas, augalų kvapai - tampa mediatoriais, tarpininkais, per kuriuos vyksta susitikimas su dangiškosiomis būtybėmis. Ir, galbūt, tas kvepiantis Kalėdų medelis ir daugybė kitų kvapų, iš tikrųjų, yra tie simboliniai kvapai, kurie ir padeda mums kažkaip priartėti arba susitikti su savo aukštesniuoju „aš“ ar su tuo angelišku pasauliu, kaip mes jį beįsivaizduotume. (...)

Iš tikrųjų, sakralinę botaniką, rasime bet kurioje pasaulio tradicijoje. Nėra kultūros, religijos ar kokios nors filosofinės sistemos be augalų, be gėlių, be smilkalų ir be kvapų. Vienas iš tokių sakralinės botanikos pavyzdžių yra zoroastriečių angelologijoje, kur kiekvienas archangelas ir angelas turėjo jam skirtą mėnesio dieną, pavadintą jo vardu, o kiekvienai tai angeliškai dienai buvo priskiriamas kvapnus augalas – tarpininkas, simbolis sujungiantis su to angelo gyvąja energija.

Zoroastriečių tradicijoje buvo trys vyriški ir trys moteriški archangelai. Vyriškieji archangelai susieti su baltuoju jazminaičiu, mairūnu ir baziliku, o moteriškieji – su muskatu, baltąja lelija ir geltonąja čempaka.

Angelai yra siejami su irisais, rožėmis. Uostydami rožės žiedą, mes tarsi įkvepiame Sofijos - dangiškosios išminties - energiją, o štai žemės angelas slypi šafrane.

Galime žvilgtelėti ir į graikų mitologiją. Čia pati nuostabiausia yra Chloridė arba Chlojė - pirmasis žalias ūglis, Flora, Primavera. Tai gėlių deivė, įkūnijanti pavasarį, augalų augimą. Ji taip pat lemia ryšį tarp augalų ir žmonių.

Artemidė (Menulio devė) kiekvieną rytą atgaivina augalus, paskleisdamą gaivią rasą. Ji - laukinės gamtos ir vaisingumo deivė. Artemidės augalas - kiparisas - buvo laikomas tarpininku tarp šio ir anapusinio pasaulio.

Artemidės brolis dvynys Apolonas kiekvieną dieną siunčia visoms gyvoms būtybėms saulės spindulius ir yra vainikuotas laurų vainiku.

Mirta - baltai žydintis ir maloniai kvepiantis krūmelis – yra Afroditės emblema. Iki mūsų dienų mirta įpinama į nuotakos vainiką ar įkomponuojima į puokštę.

Dar noriu paminėti alyvmedį: iš jo lapų daromas absoliutas, kuris labai kilniai ir maloniai kvepia. Deivė Atėnė išaugino pirmąjį alyvmedį ir tai yra jos emblema - pergalės ir taikos simbolis. (...)

Kaip padėka dievams ar siekiant permaldauti jų rūstybę, ant altorių buvo deginamos aromatinės žolės: prabangius arabiškus smilkalus – mirą ir frankincensą - Viduržemio jūros pakrančių gyventojai pakeisdavo vietiniais pigesniais smilkalais - rozmarinu.

Tai, ką mes šiandien vadiname mitologija, šiuolaikinių antropologų, istorikų ir net biologų tekstuose įvardijama kaip gamtos harmonijos suvokimas. Kvapai yra sudėtingiausios biologinės komunikacijos sistemos. Jais žmogus bendrauja ne tik su dievų ir angelų pasauliu. Kvapų nešamos žinutės yra visur - tarp žmonių, augalų, grybų, bakterijų ir visų gyvų būtybių - vienų su kitomis.

___

*Mundus imaginalis – įsivaizduojamas pasaulis, kuris, pasak Anri Korbeno, ontologiškai yra toks pat realus, kaip ir juslių bei intelekto pasaulis.