Edukaciniai tekstai

Nuotr. autorė - Kristina Petrikonytė

(Ištraukos iš festivalyje BŪTENT! vykusios diskusijos „Gimbutienė – Naujosios Europos vizijos regėtoja“. Diskusiją surengė GILU fondas)

Gamta yra ta vieta, kur žmogaus dvasinės galios aktyvuojasi. Gamtoje žmogus nusiramina, nes lieka su savimi pačiu. Patekęs į  gražią gamtinę erdvę, jis atranda ne tiek konkrečius objektus - dangų, medžius, debesis, bet tą dvasinį kontekstą, kuriame išsigrynina, susivokia ir atranda savyje tuos tikruosius žmogiškumo pradmenis.

Patriarchalinis mentalitetas yra orientuotas į agresyvumą, į konkurenciją. (...) Kai žmogus labai skuba, kai jis yra įsitempęs ir kai konkuruoja su kitais (nes šiuolaikiniai žmonės dalyvauja „žiurkių lenktynėse“), jis yra orientuotas į savo oponentą ir neranda laiko savo dvasinių resursų vidinei apyskaitai ir inventorizacijai, nesusivokia, kas jis pats yra, nes yra orientuotas į kitą, kurį turi nukonkuruoti. (...) Jis nemato savęs kaip žmogaus ir kito kaip žmogaus. Ir, nemokėdamas atsipalaiduoti, neatranda tų dvasinių išteklių savyje. 

Marija Gimbutienė parodė, jog žmogus gamtoje gali sustoti, gali atrasti tą neskubrų gyvenimo ritmą, kuris kaip tik atveria žmogui jį patį. Ir tada, kai jis susivokia savyje pačiame ir jame ta savižina, sąžinė atbunda, tada jo tie gilieji klodai atsiveria, o su jais - ir pajauta. 

Todėl tam tikras lūkestis ir imperatyvas šiuolaikiniam žmogui - truputį sustoti, kažkaip atsitraukti nuo to konkuravimo, tų visų varžybų, nuo tų „žiurkių lenktynių“, kažkaip iškristi, bent retkarčiais, iš tos konkuravimo aplinkos. Ir tada žmogus, darydamas, galbūt, mažiau, jis daugiau kokybine prasme padarys. Jis gyvens kokybiškiau ir savyje daugiau to potencialo dvasinio atras, ir tada ta intuicija, kūrybingumas išlaisvės.

Šitas jungtis, manau, reikėtų suvokti. Marija Gimbutienė, kaip kelrodė žvaigždė, mums tuos dalykus atveda. Ir čia gamta nėra mados dalykas: dabar grįšime į gamtą ir prarasime civilizaciją, kaip nenaudingą ir nereikalingą. Ne. Mes, nekopijuodami akmens amžiaus, rasime tai, kas ten yra pozityvaus. Ir Gimbutinė tai parodė. Ir tada jau mes kursime tą ateitį, nekopijuodami tokios, kokia buvo, bet atrasdami tą vilties potencialą, tą žmogaus orumą, kurį mums atvėrė Gimbutienės rekonstruotos senosios kultūros.