Edukaciniai tekstai

Justas Kučinskas / Nuotr. K. Petrikonytės

(Tekstas parengtas pagal tinklalaidės „Estetikos stalas“ ištraukas)

Mano gyvenimo tema yra suteikti kūnui balsą: pradėti kalbėtis su kūnu, pradėti kalbėti kūnu ir padėti žmonėms atrasti kūną kaip komunikacijos ir pilnatvės patyrimo šaltinį.

Kūno tema, man atrodo, šiandien iškyla kaip išvirkštinė dirbtinio intelekto (DI) temai. Tarsi atsvara. Nes kas yra kitoje pusėje? Natūralus intelektas. Mes sukūrėme dirbtinį intelektą - skaičiuojantį, prognozuojantį, abstrakčiai „mąstantį“: juk galime sakyti, kad dirbtinis intelektas savotiškai „mąsto“ - skaičiais, faktais, vaizdiniais, kombinatorikomis... Bet, štai, kitoje pusėje yra kažkas gyva – tai, kas nėra dirbtina, nėra sukurta. Kažkas, kas kyla iš gyvųjų sistemų visumos. Ir mes patys esame ta gyvoji sistema. Ir mūsų sąlytis su pasauliu nėra tik per abstraktųjį mąstymą. Jis yra ir per širdį, per jausmą. Ir per pilvą, kaip mėgstu sakyti, „gut feeling“. Mes jaučiame pasaulį ir priimame sprendimus, dažniausiai, ne abstrakčiai mąstydami, ne sverdami geriausius-blogiausius scenarijus, visus juos išanalizuodami – tai, tiesiog, neįmanoma, nes mūsų aplinkoje yra kur kas daugiau informacijos nei mes kada nors spėtume išanalizuoti. Ir, visgi, kūniškai mes orientuojamės aplinkoje. Airių rašytojas ir poetas William Butler Yeats yra išsakęs mintį, kad žmogus negali žinoti tiesos, negali apibūdinti tiesos, bet jis gali ją įkūnyti, jis gali joje būti. Taigi mes, neturėdami visų mokslinių atradimų, nežinodami visos tiesos apie tai, kaip veikia pasaulis – tik tiek, kiek žinome dabar, - vis tiek kažkaip atsidūrėme šiame istorijos etape. Vadinasi, sugebėjome organizuotis ir, sakykim, jausti tą tikrovę intuityviai - kaip paukščiai jaučia, kaip laukiniai žvėrys jaučia, kaip visa gamta organizuojasi, taip ir mes, žmonės, turime tą intelektą, kuris įsilieja į visumą, jaučia platesnius ritmus ir atpažįsta, kas mums yra tinkama ir kas - netinkama.

Kūno tema, man regis, yra galimybė atsigręžti į būtent šią žmogaus prigimties pusę. Nes iki šiol mes labai vertinome racionaliąją pusę. „Būti žmogumi“, mums reiškė „mąstyti abstrakčiai, logiškai“ - tai, ką galėjo daryti žmogus ir ko negalėjo daryti gyvūnas. Dabar sakome: „Viskas, mes čia patys save pranokome - sukūrėme DI įrankį. Tai kas, tada, mes esame be to, kad galime skaičiuoti, prognozuoti, mąstyti faktais, skaičiais, teiginiais?“. Mes turime įkūnytą intelektą: gebame mąstyti visu kūnu, jausti visu kūnu ir pagrindiniai mūsų sprendimai kyla iš šio šaltinio.

Jei atidžiai pasižiūrėtume, kas šiuo metu vyksta mūsų planetoje Žemėje, tai matytume didžiulį žmonių susipriešinimą, susiskaldymą. Ir tai nėra racionalūs dalykai, tai - jausminiai dalykai. Mes nerandame kelio vieni į kitus, nerandame galimybės komunikuoti, atpažinti kitą kaip panašų į save. Mes nejaučiame platesnės ekologinės sistemos ir veikiame iš labai fragmentuotos, uždaros vietos - tai kelia baimės ir trūkumo pojūtį.

Man regis, grįžimas į kūną, susijungimas su juo grąžina žmogui tam tikrą išmintį - gebėjimą matyti reiškinius, jausti juos iš platesnio konteksto, iš gyvųjų sistemų visumos. Man atrodo, tai yra puikus tarpsnis istorijoje, kai mes galime rasti naują evoliucinio šuolio galimybę: atpalaiduoti save nuo minties, kad esame tik racionaliai, logiškai mąstančios būtybės; suvokti, kad esame ir intuityvios būtybės, galinčios jausti pasaulį ir jį komunikuoti kitokiais įrankiais.

Taigi yra du keliai: arba mes, kaip žmonija, krisime, neišlaikę šio išbandymo, arba pakilsime. Ir pakilimas, galimai, įvyks susigrąžinus tą gyvąją mūsų intelekto pusę.

https://www.gilu.media/tinklalaides/