Edukaciniai tekstai

Eugenijus Žmuida / R. Verseckaitės nuotr.

(Tekstas parengtas remiantis „Estetikos someljė“ klubo surengto vebinaro „Atminties kultūra ir mūsų sąmonėje funkcionuojantys mitai“ medžiaga)

Prancūzų sociologas Morisas Halbvaksas* teigė, kad atmintis yra įmanoma tik sociume. Laukinis žmogus ar žvėris atminties neturi. Jeigu džiunglėse užaugęs laukinis žmogus išmoktų kalbėti, jis negalėtų nieko papasakoti – nei, kas buvo, nei kokius jis nuotykius patyrė, nes jis neturėtų išsiugdęs atminties.

Kaip ta atmintis išugdoma? Mes nejučiomis ją išugdome, klausinėdami mažą vaiką, pvz., ar jam pas močiutę patiko, ką jis ten valgė? Nusivedę į filmą, klausinėjame, ką ten rodė, kokius nuotykius? Vaikas visą laiką būna nukreipęs savo smegenis į ateitį - jam įdomu tik tai, kas bus: ką jam padovanos, kas ateis... O kas buvo, jis nenori prisiminti. Bet čia, per tokį žaidybinį dalyką, vaikas priverčiamas atsigręžti, pagalvoti, prisiminti. Iš pradžių jis visai nenori to daryti, bet ateina laikas, kada jis pats pradeda pasakoti. Reiškia, jo atmintis jau išugdyta. Taip tą atmintį mes pamažu ir išsiugdom. Ir patys nepastebime, kiek daug laiko gyvename savo atmintyje. Kiekvienas iš mūsų.

Dabar jau mes, suaugę žmonės, galime pastebėti, kad mūsų tas dvasinis, vidinis gyvenimas yra gyvenimas atmintyje. Mes labai noriai sugrįžtame į savo vaikystę, kurios niekas kitas negali be mūsų patirti, ir mes net negalime to perteikti, gal net nelabai norime tuo dalintis. (...) Mums  svarbūs žmonės atmintyje apsigyvena, ir mes turime tai, kaip savo brangenybę, savo tokį pamatą ontologinį. Kaip tauta turi savo mitus, taip kiekvienas iš mūsų turime savo vaikystės, pirmosios meilės ir kitus mitus. Ir jie mums reikalingi, nes „esu būtent tai, ką atsimenu“. Visi žinome posakį „Mąstau, vadinasi esu“. Kalbėdami apie atmintį, galime sakyti: „Atsimenu, vadinas esu“.

---

*Maurice Halbwachs (1877-1945) - prancūzų sociologas ir socialinis psichologas.