Edukaciniai tekstai

Kristupas Sabolius / nuotr. K. Petrikonytės

Kas yra grožis - universalus principas ar susitarimas? Ieškant atsakymo į šį klausimą, buvo nuspręsta patikrinti, ar aukso pjūvis iš tikrųjų veikia kaip universalaus grožio standartas. Priminsiu, kad aukso pjūvis yra tam tikra proporcija, kurią atrado pitagoriečiai Antikos laikais, ir mes ją aptinkame labai daug kur gamtoje - nuo ramunės žiedlapių iki planetų konsteliacijų ir DNR molekulės. Ji yra ir žmogaus kūne, ir architektūroje. Ir A4 formato popieriaus lapas yra šia proporcija supjaustytas.

Taigi mintis yra tokia: jeigu gamtoje ši proporcija tiek smarkiai reiškia ir leidžia mums pajusti tam tikrą trauką; jeigu ji yra tokia stipri, kad mes, žvelgdami į šitą proporciją, galvojame, kad mums tai patinka, galbūt, tai ir yra grožio formulė, grožio kodas? Tada turėtume sakyti, kad neegzistuoja joks susitarimas apie grožį. Egzistuoja universalus grožis.

Tyrimas vyko Italijoje. Jo metu buvo rodomos, daugiausia, Polikleito* skulptūros, ir rezultatai parodė, kad daugumos žmonių su malonumu susijusios smegenų zonos buvo stimuliuojamos tada, kai jie matė aukso pjūvio atvaizdą. Deja, negalime pasakyti: „Na va, atrastas atsakymas, kas yra gražu: daryk aukso pjūvio kūrinius ir gausi gražius dalykus“. Problema yra ta, kad tyrimas vyko Italijoje, kuri, kaip žinome, yra klasikinės kultūros šalis. Italijoje, iš dalies, ta kultūra ir subrendo. Ir, žinoma, kai skelbiame net ir tokius matematiškai ir geometriškai patikrinamus dalykus, turime suprasti, kad jie taip pat yra tam tikros konvencijos ir paplitimo kultūroje klausimas.

Būtų įdomu padaryti tokį patį tyrimą Japonijoje, kurioje yra smarkiai išreikšta estetika (Japonija, galbūt, yra net labiausiai estetizuota kultūra, šiuo metu gyvuojanti pasaulyje). Ten nieko nėra neestetiško: negali net parašyti raštelio į mokyklą ne kaligrafiniu būdu.... Taigi, manau, gautume kažkokius kitokius rezultatus. Arba, kaip būtų Irano ar Afrikos kraštuose? Yra toks garsus tyrimas su optinėmis iliuzijomis: zulusai, kurie savo kultūroje neturi aštrių kampų ir gyvena apvaliuose namuose, dėl šios priežasties nemato tam tikrų optinių iliuzijų, kurias mato vakariečiai. Zulusai yra atsparūs toms iliuzijoms dėl to, kad gyvena kitokioje kultūrinėje aplinkoje.

Kalbant apie estetiką kaip grožio supratimą, verta paminėti, kad pati estetikos idėja yra smarkiai susijusi su XVIII amžiumi - tai estetiškai labai angažuota epocha. Šis amžius pasuko link estetikos, kaip disciplinos, formavimosi kartu su Baumgarteno* darbais. Manyta, kad estetika turi būti grožio mokslas. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad turime atrasti universalius principus, kaip kalbėti apie grožį, kuris yra juslinio patyrimo forma. Bet tada estetika atsiduria priešstatoje: viena vertus - su intelektiniu pažinimu, kita vertus - su jusliniu pažinimu. Pastarasis buvo suprantamas kaip brutalus, grubus, nesuvaldytas, o estetika - tai tobulinimas, lavinimas.  Ir tada žmogaus tam tikras integravimas į visuomenę... Nors tuo metu tai suvokiama kaip tam tikras principo atradimas, bet, iš tikrųjų, šešėlis viso to yra suvokimas, kad estetika nėra natūrali, kad turi ją ugdyti.

Juslinis suvokimas, kokį mes turime (noriu valgyti, noriu gerti, trauka seksualinė), yra tarsi gyvūniškas. O estetiškai orientuotas žmogus, kai nueina į Michelin‘o restoraną, labai lėtai atsipjauna gabaliuką – jis nesimaitina, o patiria. Čia apie tai, kad mūsų juslės nėra plokščios - viskas gali turėti atspalvius ir tam tikrus niuansus, kaip mes patiriame. Iš esmės, tai yra susiję su patyrimo transformacija. Ir nors, tarsi, ieškoma atsakymo, kaip tas grožis veikia savaime, tarsi universalus principas, bet, kartu, „importuojama“ idėja, kad mes turime transformuotis tam, kad patirtume grožį. Barbaras yra tas, kuris nesupranta, kaip tai vyksta: tiesiog kanda kulšį, visiškai nejausdamas jokio skirtumo - jam reikia pavalgyti. O mes, jau va tie estetiškai susiformavę arba besiformuojantys, ugdome savo jusles. Kai tu ugdai, tu transformuoji. Taigi čia nieko nėra įgimto - tai procesualu, transformatyvu ir, sakyčiau, manipuliatyvu. Ir tada kyla klausimas: „Į ką tu orientuoji?“ Jeigu orientuoji į aukso pjūvį, tai, paugdęs žmones šioje paradigmoje, turėsi tuos, kurie bus labai jautrūs „auksapjūviškumui“. Dabar savo kultūroje, tiesiog kiekviename žingsnyje, turime aukso pjūvio formas, ir mums atrodo, kad tai nieko nereiškia. Bet, iš tiesų, reiškia, nes mes esame pripratinami ir schematizuojami.

Schemos idėją labai stipriai iškėlė Imanuelis Kantas*. Jis sakė, kad mūsų patyrimas vyksta schematizuojančiu būdu: schemas kuria vaizduotė, kartu su intelektu, o juslinis patyrimas sutraukiamas į tam tikrą visumą, nes jį reikia apdoroti, sutraukti į kažkokią formą ir tada interpretuoti. Tai šitoje vietoje ir kyla klausimas: kaip tos schemos yra kuriamos, kas jose dalyvauja, kokie faktoriai yra esminiai? Ir čia yra labai daug ginčų. Jeigu XVIII amžius, kur estetika tampa svarbi, dar tiki, kad jis atranda universalius principus, kur žmogus yra subjektas, tarsi atsietas nuo visuomenės, tai XX amžius prabyla apie tai, kad tai yra socialiai formuojami dalykai. Mes esame visuomenėje, kuri smarkiai diegia tas schemas ir, tiesą pasakius, schemų diegimas ir yra didžiausia manipulacijos ir kontrolės forma. Todėl estetika tampa didžiuliu iššūkiu ideologijos, politikos ir galios kontekste.

https://www.gilu.media/tinklalaides/

______

*Polikleitas (V a. pr. m. e.) – senovės graikų skulptorius, savo traktate „Kanonas“ išdėstęs klasikinės graikų skulptūros žmogaus kūno proporcijų matematinio kanono teoriją.

*Aleksandras Gotlybas Baumgartenas (XVIII a.) - vokiečių filosofas racionalistas. Estetikos termino ir estetikos, kaip filosofijos disciplinos, kūrėjas. 

*Imanuelis Kantas (XVIII a.) - vokiečių filosofas, vienas pagrindinių Apšvietos amžiaus mąstytojų.