Edukaciniai tekstai

Kas užkoduota Eglės mite?

2024 12 30



Oskaras Koršunovas / Stopkadras


 
Oskaras Koršunovas
Teatro režisierius, dramaturgas, scenografas 

(Tekstas parengtas remiantis tinklalaidės „Marijos Alseikaitės-Gimbutienės Senoji Europa“ medžiaga) 

Kuo mitas skiriasi nuo pasakos? Mito kodai – jie egzistuoja. Jie veikia moderniose formose, bet jie veikia. (...) Zigmundas Froidas savo laiku atrado, kad Edipo mitas veikia ir dabartyje: šeimoje yra psichologiškai išgyvenamas Edipo kompleksas. (...) Taigi galime sakyti, kad ir „Eglė žalčių karalienė“ yra mitas, nes tų labai būdingų dalykų yra ir dabar – pradedant uždarumu, svetimo baime, kitos civilizacijos baime, baigiant išdavyste, kuri Lietuvoje irgi visada yra kaip kodas. Esame tokioje geopolitinėje situacijoje, kad pro čia vis eidavo karai: vyrai išeidavo į karą, o moterys turėjo išlikti. Tas išlikimas, įsišaknijimas, kaip medžio, į tą vietą – galbūt tai irgi yra dar vienas kodas. Iš kitos pusės – čia yra ir mūsų stiprybė: tie mūsų miškai, galėjimas būti medžiais, ąžuolais. Pagaliau – slapstymasis miške, kas mūsų istorijoje dažnai kartojasi, taip pat - pokario laikais. Kažkas tame yra giliai užkoduota.

Istoriškai žiūrint, nors lietuviai gyveno prie Baltijos jūros, jie niekuomet neplaukė į kitus kraštus, nestatė didelių laivų. Niekuomet nesiplėtė palei jūros krantus. Net LDK laikais, smarkiai išaugus teritorijai, tas ruožas prie Baltijos liko toks pats. Jūra buvo suprantama kaip tam tikras pavojus, ir tai labai atsispindi Eglės mite: jūra yra nepažini, ten gyvena baisus žaltys. Jis atplaukia ir įsiskverbia į rūbą, kėsinasi į brolių seserį. Ir kas yra įdomu: pati Eglė, pažinusi Žilviną – kitą civilizaciją, – žiūri visiškai kitaip: atgrasus žaltys yra nuostabus princas, o kita civilizacija – nuostabūs rūmai. Eglė - savotiška migrantė, žiūrinti kitomis akimis. Įdomus yra ir nostalgijos momentas: kiek bebūtų gera svetur, Eglė jaučia ilgesį savo tėvynei, savo tėveliams. Ir grįžta. Bet broliai nepatiki jos laime, broliai yra užsispyrę, kerštingi – tai irgi būdinga lietuviškam mentalitetui. Jie tardo vaikus ir nužudo žaltį. Taigi matome baimę ir uždarumą kitai kultūrai. Tai – labai stiprus kodas, galiojantis iki šiol.

Mitai mus veikia, tiesiog reikia juos suprasti, atkoduoti. Mitai mums siūlo išeitis – juos suvokdami, mes išsilaisviname, pagyjame. Man tai atrodo labai svarbu. Aš nepretenduoju į tą, kuris tikrai atkuoduoja šį gilų ir įdomų mitą, bet, galbūt, tam tikros tiesos tame yra. Ta medžių atsiradimo istorija, vaikų pavertimas medžiais... Lietuviams miškas yra labai svarbus – tai saugi vieta (kaip tai paradoksaliai beskambėtų), kur galima pasislėpti. (...)

Eglės mitas - daugiasluoksnis ir labai prasmingas. Kaip ir visi mitai, jis nėra iki galo atspėjamas reiškinys. Nes jeigu būtų atspėjamas, jis nebebūtų mitas.