Edukaciniai tekstai

Saulius Jovaišas. Man patinka amerikiečių posakis: „Tu negali vairuoti to, kas nejuda“. Bet kai jau juda, nebegali nevairuoti. Ir kai padarai tą veikiantį sprendimą, esi visiškai įsitraukęs ir visiškai atsakingas už judėjimą, o ne būtinai už tą rezultatą, kurio nežinai. Taigi galime leisti sau priimti veikiantį sprendimą, o ne visada ieškoti teisingo sprendimo, nes tai yra ribojantis faktorius. Visiškai tam pritariu. Kas dar trukdo atskleisti savyje lyderį?

Rasa Baltė Balčiūnienė. Šiame kontekste laikausi minties, kad žmogui, taip pat ir lyderiui, niekas iš šalies negali pasakyti, kas jis yra, bet gali pasakyti, kuo jis nėra. Vienas iš patarimų – įsivardyti, kuo pats apie save besąlygiškai tiki. Pvz. „esu patikimas, rūpinuosi kitais ir tai yra mano stiprybė“. Tačiau, greičiausiai, tai bus ne stiprybė, o „melagingasis aš“ - fiksacija, dėl ko mane vertina aplinka. Ir tas tylus įsivardijimas, kuo aš labai didžiuojuosi, nes aplinka man už tai ploja, leidžia žengti kitą, labai nepatogų žingsnį: suprasti, kad su šia savo identifikacija aš susikūriau kontekstą, todėl esu ten, kur esu; ir jeigu noriu būti lyderiu, noriu būti žingsniu priekyje kitų, reiškia, kad negaliu būti „fiksuotas“. Mes dažnai nematome naujos minties apie save, projektą ar organizaciją, nes žiūrime į praeitį – žiūrime ten, kur esame užsifiksavę savo neuronų tinkluose (yra daug neuromokslinių tyrimų apie smegenyse esančius automatinio režimo tinklus, kurie leidžia manyti, kad mus valdo tai, kas buvo mums aktualu praeityje).

„Esu visada teisingas“, „esu visada už sąžinę“, „esu visada už tikslą“ – kiekvienas save identifikuojame pagal tai, kaip mums buvo lengviausia išgyventi vaikystėje. Ir mes su tuo susitapatiname - galvojame, kad esame būtent tokie. Dažnai tai tampa fiksacija, ir mes nebegalime būti lyderiais nei patys sau, nei kitiems.