Edukaciniai tekstai

Į ką mus pavertė civilizacija?

2025 01 14



Gabrielė Rimkutė / Stopkadras


Gabrielė Rimkutė
Archeologijos mokslų daktarė
 
(Tekstas parengtas remiantis tinklalaidės „Marijos Alseikaitės-Gimbutienės Senoji Europa“ medžiaga) 

Archeomitologės Marijos Gimbutienės suformuluota ir jau patvirtinta Kurganų teorija* teigia, kad prieš kokius šešis tūkstančius metų į Europą iš stepių plūstelėjo karingai nusiteikusios gentys, kurios buvo kitokios nei vietinė (matristinė) bendruomenė - jose vyriška linija buvo valdanti ir sprendžianti. Ir kai jos užplūdo Senąją Europą, kuri, pasak Gimbutienės, buvo tokia taiki ir idiliška, kurioje tokio masto konfliktų ir užpuolimų nėra buvę, tai toms gentims buvo be pigu čia įsitvirtinti ir viską apimti. Kalbu apie visus lygmenis: tiek apie fizinį užpuolimą, užėjimą į gyvenvietę, tiek ir apie žmogaus mąstymą, psichologiją. Jie atnešė visai kitą, galimai indoeuropietišką, kultūrą. Ir jie atsinešė ne tik tuos kelis daiktus, kurių mes iki tol neturėjome: laivinį kovos kirvį ir tam tikrais būdais puoštą keramiką. Čia buvo dar menknekis. Bet tai, kad jie atjojo ant arklių, kad jie turėjo vežimą, niekada gyvenime nematytą, kad jie buvo agresyviai nusiteikę, kad jie turėjo visai kitą pasaulėžiūrą - čia buvo esminis lūžis, kuris niekada nebeatsivertė atgal. Ir mes, iki šiandien, visus tuos tūkstančius metų, su ta pasaulėžiūra taip ir gyvename.

Nežinau, ar be to įsiveržimo čia būtų visi ir toliau taikiai ir idiliškai gyvenę. Tas lūžis - mes į jį žiūrime kaip į kažkokį įvykį: užplūdo, užėmė, vietinė bendruomenė perėmė visą tą mąstymą, ir pradėjome gyventi kitaip. Taip, tai įvykis, bet aš manau, kad jeigu ne tai, būtų buvę kažkas kito, kažkaip kitaip. Vis dėlto, demografinė situacija pasaulyje tuo metu jau keitėsi - žmonių daugėjo, nes jie pradėjo gyventi sėsliai. Ir tos bendruomenės, tie susikirtimai ir kažkokie taškai, ties kuriais kyla esminiai klausimai: matristinė ar ne matristinė visuomenė, monoteistinis ar politeistinis tikėjimas, - visi šitie dalykai kažkada turėjo spręstis. Šiandien sakome, kad turbūt tada buvo tas lūžis. (...)

Yra labai daug dalykų, kas yra susiję su psichologija ir mūsų dienų kontekstu, su tuo, į ką mus pavertė civilizacija. (...) Civilizacija labai daug pastatė, padarė. Ir mes didžiuodamiesi sakome: „civilizuoti žmonės“. Tai man, kartais, mielesni yra tie ikicivilizaciniai laikai. Nes, kai kalbame apie pagarbą kitam žmogui, apie tobulėjimą, apie meną, apie estetiką, apie santarvę, apie dermę su gamta - apie tuos visus gražius dalykus, tai mes čia turime kalbėti apie ikicivilizacinius laikus, ikineolitinius laikus, kai visa tai atsiranda - ir meilė kitam žmogui, ir laidojimo tradicijos, ir supratimas, kad reikia mirusiuosius palaidoti gražiai (čia, apskritai, neandertaliečių laikai – mažiausiai trisdešimt tūkstančių metų prieš Kristų). (...)

Šiandien labai daug žmonių yra pasimetę nuo gamtos. Labai matosi, kurie žmonės joje jaučiasi nesaugiai. Gimbutienė akcentavo, kad ryšyje su gamta reikia ieškoti atsakymų į viską pasaulyje - ar tai būtų susiję su tavimi pačiu, ar su visa civilizacija. Ryšys su gamta yra pagrindinis aspektas, kai mes nuo jos per daug nutolstame ir nusprendžiame kurti tokią plieninę civilizaciją. Ir čia Džeredą Daimondą (Jared Diamond)* būtų galima paminėti. Dabar jau yra rašančių, kad tai buvo „didžioji krizė“, „didžioji klaida“: na ir kam mums reikėjo tuos gyvūnus prisijaukinti, pradėti dirbti žemę ir prisirišti prie vienos vietos, jeigu buvo taip gerai milijonus metų, tiesiog, klaidžioti po pasaulį? Migruoti, nueiti per metus kelis šimtus kilometrų, naudotis visomis gėrybėmis, kurios yra aplinkui, paragauti ir to, kas auga pietuose, ir to, kas auga šiaurėje... Kam reikėjo pradėti gyventi sėslų gyvenimą? Kad gautume tuberkuliozę? Kad sveikata suprastėtų? Kad prasidėtų daug visokių demografinių problemų? Kad atsirastų turto samprata? Kad pradėtume kovoti ir muštis dėl to turto, dėl statuso reikalų? Iš tos civilizacijos atsiradimo kilo begalės problemų, kurių iki tol neturėjome. Ir tas problemas mes atsinešėme iki šiandienos.

Ir per tą problemų lauką mes dabar tokie skeptikai, tokie rimti pasidarėme. Kartais ir pasakų skaityti su šypsena nebemokame: pradedame jas kritikuoti, mums tai jau atrodo taip tolima. Arba – kad ir žaltys. Kaip žmonės šiandien reaguoja į žaltį? Iš karto prasideda spėliojimai: žiūrėk - čia žaltys, angis ar gluodenas? Iš karto įsijungia protas: žinau ar nežinau, kas yra šitas padaras? Kai, tarkim, akmens amžiuje buvo natūralus žinojimas visos gamtos. Kita reakcija būna, kai žmonės bijo tų žalčių. Kodėl? Galbūt ta pasaka* turi bauginantį aspektą? (...) Vadinasi, kažkokį įsivaizdavimą apie žaltį turime: gal močiutės pripasakojo, kad reikia kuo greičiau jį išvyti iš savo sodybos? Yra žmonių, kurie, radę lizdą savo sodyboje, iškart jį naikina. (...) Mano akimis, tai yra tiesiog siaubinga.  

_____

*Kurganų teorija – M. Gimbutienė savo darbuose aiškino Europos tautų, tarp jų - ir baltų, priešistorės evoliuciją, sukūrė koncepciją apie Senosios Europos kultūrą ir jos žlugimą, kai iš Eurazijos stepių Europą užplūdo indoeuropiečių gentys.

*Jared Diamond – amerikiečių antropologas, intelektualas, prestižinių mokslo ir literatūros premijų lauretas. 

*Pasaka „Eglė žalčių karalienė“.