Edukaciniai tekstai

Ramunė Dirvanskienė / asmeninio albumo nuotr.

Gyvename laikmetyje, kai labai daug kalbama apie dirbtinio intelekto (DI) naujus įrankius ir jų naudojimą. Technologijoms tobulėjant, vis daugiau žmogaus funkcijų yra perduodama išoriniams objektams. Matome, kad žinioms persikeliant į skaitmeninę erdvę, prastėja pasakojimo kultūra ir žmonių tarpusavio santykiai, nes vis mažiau dėmesio skiriame toms žinioms, kurias kitas gali papasakoti. Jeigu reikia ką nors sužinoti, patys galime susirasti informaciją skaitmeninėje erdvėje, todėl labai nukenčia bendravimo įgūdžiai.

Kokią DI funkciją beišvystytume, kuo dažniau ja naudosimės, tuo gebėjimas tą funkciją atlikti patiems vis prastės, nes mūsų smegenys yra be galo tingus organas: vos pajutę, kad gali atlikti tą pačią funkciją sunaudodamos mažiau energijos, jos iškart išardo ląsteles, jų nesinešioja. Smegenys sudaro tik apie 2 proc. kūno svoro, o sunaudoja apie 25 procentus energijos, todėl yra linkusios naudotis darbtinio intelekto teikiamomis galimybėmis. Pavyzdžiui - žemėlapių programėlės: kuo dažniau žmogus jomis naudojasi, tuo jam darosi sunkiau rasti ir atsiminti kelią, prastėja už orientaciją erdvėje atsakingų smegenų dalių veikla. Aš pati mėgstu tikrinti savo anglų kalbos gramatiką ir sakinių struktūrą su ChatGPT, ir matau, kaip mano gebėjimai raštu konstruoti sakinius silpsta: aš jau tapau priklausoma nuo to įrankio ir savo resursais nebepasitikiu.

Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną svarbią žmogui funkciją - saviveiksmingumą. Tiek studijuodama vaiko raidą, tiek laimės jausmą vyresniame amžiuje, matau, kad saviveiksmingumas, pasitikėjimas savimi turi labai didelę reikšmę. O kaip jis yra vystomas? Išsikeliant įveikiamą užduotį, ją įveikiant ir matant grįžtamąjį ryšį. Mes, mokslininkai, matome ir neurocheminius pokyčius: atlikus užduotį, išiskiria hormonai - dopaminas, oksitocinas, serotoninas, dėl to žmogus jaučiasi laimingas. O jeigu ne jis pats padaro, jeigu už jį yra padaroma? Ta fiziologija nevyksta. Mano mažametė dukra rytais sako: „Aš pati užsidėsiu pėdkelnes“, „Aš pati užsisegsiu megztuką“, ir jeigu aš už ją tai padarau, būna labai nelaiminga, nepatenkinta ir pikta. Panašiai yra ir mūsų santykyje su DI: kai padarome patys, kai įnešame savo indėlį, net jeigu rezultatas būna prastesnis, jaučiamės laimingesni. Šitai stebime ir fiziologiniame lygmenyje: jeigu už mus kažkas kitas veiksmą padaro, smegenys minėtų cheminių medžiagų neišsiskiria, laimės jausmo nepatiriame. O juk, taip gera, kai kiti galvoja, kad tu esi ekspertas, kaip gera už kitą žinoti daugiau. Ir jeigu tą jausmą atima... Manau, kad vystantis DI, tapsime geresni darbuotojai, bet būsime mažiau laimingi. 

Visa laida: https://youtu.be/SMSp7_8ZgNs