Edukaciniai tekstai

Dainius Razauskas / Stopkadras

Ar Baltų kultūra remiasi Senosios Europos kultūra? Taip, bet su tam tikromis išlygomis. Kultūros niekur nepradingsta. Psichoanalitikas K. G. Jungas, kalbėdamas apie Ameriką, buvo iškėlęs mintį, kad tos substratinės arba nustumtos į savotišką podirvį, tarsi po vėlėna pakištos kultūros nėra mirusios, nėra visiškai išnykusios. Galima sakyti, kad jos pasitraukia iš sąmonės į pasąmonę, ir ten pradeda veikti, gyventi. (...) Tradicijos nebūtinai turi būti perduodamos teiginiais - iš lūpų į lūpas. Jos gali tęstis būsenomis, nuostatomis, laikysenomis - nuo pat gimimo, nuo užuomazgų.

Kultūros nuolat susiduria, nuolat kinta, kaip augalas: tai į kairę šaką leidžia, tai į dešinę. Galima į dirvą įmesti vienokių ar kitokių medžiagų, trąšų - sudėtis šiek tiek pasikeičia, bet, vis tiek, lieka tas pats augalas.

Taigi, jeigu sutiksime su teiginiu, kad buvo Senosios Europos kultūra, neindoeuropietiška, o po to atėjo indoeuropiečiai... Pati M. Gimbutenė* savo knygose yra rašiusi, kad tas „indoeuropiečių atjojimas pas deives“** truko keturis tūkstančius metų. Tiesiog neįsivaizduojamas laiko tarpas! Jeigu keturis tūkstančius metų iš stepių į Europą nuolat atklysdavo, atkeliaudavo kažkokie raiteliai, tai, galima sakyti, kad buvo viena kultūra, sudaryta iš dviejų dalių. Nes tai buvo nuolatinis kontaktas, nuolatinis bendravimas. Ir, matyt, santykiai įvairiopi buvo, ir agresijos, ko gero, taip pat būta. Taigi, manau, reikėtų kalbėti ne apie vienos kultūros nutrauktą kitą kultūrą, o apie jų simbiozę, savotišką sinkretizmą. (...)

Biologiškai, genetiškai mes visi einame dešimtis, šimtus, milijonus metų į praeitį. Taip ir tradicijos, kisdamos, nukeliauja į nesibaigiamą praeitį.

Berods, prancūzų kalbininkas F. de Sosiūras yra pasakęs: „Niekada nėra buvę taip, kad vakar kalbėjau viena kalba, o šiandien, atsikėlęs, kalbu kita. Bet, nepaisant to, prancūzų ir lotynų kalbos yra skirtingos“***. Tie pokyčiai vyksta nuolat ir po truputį. Tai, šita prasme, be abejo, ir baltų kultūroje, ir germanų, ir keltų, ir slavų - jose yra kažko likę iš visų senovės klodų. Kažkas visada lieka. Yra nuomonių, kad, pavyzdžiui, žodis sora (tokia kruopa) yra atėjęs iš Senosios Europos****. Jeigu tai tiesa, būtų įdomus pats faktas, kad net tam tikri archaiški žodžiai yra mūsų kasdien vartojami.

Kita vertus, nereikia manyti, kad ta kultūra yra kažkas uždaro. Ir kad mes ją atnešame kaip kažkokie ypatingi išrinktieji. Nieko uždaro, iš tiesų, nebūna. Ta senoji kultūra, kaip ir genai, nuolat gyvena, duoda savo kažkokią įtaką, savo poveikį santykyje su daugybe kitų visokiausių veiksnių ir įtakų.

---

*Marija Alseikaitė-Gimbutienė (1921-1994) - viena iškiliausių XX a. archeologių, archeomitologijos mokslo pradininkė, naujų teorijų kūrėja, savo moksliniuose tyrimuose daug dėmesio skyrė tautų kilmei, atsiradimui bei raidai.

**Pagal M. Gimbutienės teoriją, prieš 8 tūkstančius metų gyvavusioje žemdirbiškoje Senosios Europos kultūroje vyravo moteriškų dievybių kultas, Deivės religija. Ši civilizacija žlugo, kai iš stepių, prieš 6 tūkstančius metų, ėmė veržtis klajokliškos Kurganų kultūros žmonės (indoeuropiečiai).

***Prancūzų kalba, priklausanti indoeuropiečių šeimos romanų kalbų šakai, formavosi šnekamosios lotynų kalbos pagrindu.

**** Pagal italų lingvistą V. Pisani (1968), sora yra archaiškas, ikiindoeuropietiškosios Euroazijos žodis, kuris išnyra tai vienoje, tai kitoje kalboje (šaltinis: Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė)