Edukaciniai tekstai

Milda Varnauskaitė / stopkadras

 Istorijų pasakojimas gali būti performatyvus ir gali būti taikomasis. Pastarasis pasitelkiamas ne tik marketinge. Mano kolegė Vengrijoje pasakoja istorijas vaikų namų auklėtiniams, taip padėdama jiems geriau išreikšti savo emocijas. Kolegos iš Nydelandų darbavosi Izraelyje, mėgindami per istorijas suartinti palestiniečius ir izraeliečius. Istorijų pasakojimą galima naudoti labai konkrečiam tikslui, bet man, kaip profesionaliai istorijų pasakotojai, norisi parodyti jo platumą ir gylį.

Ką reiškia papasakoti istoriją? Kaip tai veikia tave? Kaip tai veikia kitus? Kaip tai gali paveikti tavo bendruomenę, visuomenę?

Esu sau atradusi, kad istorijos pasakojimas nėra atpasakojimas. Tu ne atpasakoji to, ką patyrei, o, tiesiog, kuri čia ir dabar tą patirtį auditorijai, kuri tavęs klausosi. Man istorijos pasakojimas yra fizinė patirtis. Aš, tarsi, patenku į kitą pasaulį ir jame viską patiriu savo kūnu: girdžiu, užuodžiu, jaučiu skonį... Leidžiu sau fiziškai patirti tą patį, ką galvoju, kad patiria mano veikėjai. Tada ir mano auditorija jaučia tą patį.

Gebėjimas papasakoti istoriją reiškia galią paveikti kitą žmogų. Klausimas, kaip tu tą galią naudoji? Gali naudoti propagandai, gali - empatijai pažadinti. Neneigiu, kad istorijų pasakojimas turi manipuliatyviąją pusę, todėl labai svarbu ją suvokti ir sužiūrėti etikos dalykus.

Istorijų pasakojimas yra  minkštas, bet labai galingas įrankis. Ir aš tikiu, kad jis gali pakeisti žmonių gyvenimus. Vieniši, apleisti žmonės – visi, kuriems trūksta meilės, per pasakojimą gali ją pajusti. Nes istorijos turi tą meilę savyje. Mūsų kūnai taip „sustyguoti“, kad galėtume per pasakojimus pajusti ryšį su kitu žmogumi. Ir jeigu žmonės suėjo į vieną kambarį ir pasipasakojo savo istorijas, jie jau kitaip vienas kitą matys.