Publikacijos

Laura Bohne / G. Laurinaičio nuotr.

LRT.lt

„Aš pati gyvenu ir dirbu apsupta kilimų, sukurtų žmonių, besilaikančių tūkstantmečių tradicijų. Kiekvienas jų pasakoja istoriją, atspindi kultūrą ir estetiką, įkūnija rankų darbo vertę“, – sako vienintelė Lietuvoje sertifikuota rytietiškų kilimų ekspertė Laura Bohne.  

– Neseniai Jūsų galerijoje „Lauros namai“ vykusiame renginyje susibūrė žmonės, tyrinėjantys estetiką, jos poveikį žmogui, tad nuo to ir pradėsiu – kas jums yra estetika?

– Estetika mums padeda orientuotis erdvėje – kuo labiau esi išlavinęs savo estetinį pojūtį, kuo daugiau žinai – tuo geriau supranti ir vertini daiktų grožį ir kokybę. Tai, ką mes matome ir patiriame estetiškoje aplinkoje, padeda mums būti autentiškesniais žmonėmis. Matydami estetiškus objektus, mes geriau jaučiamės. Estetika man neatsiejama nuo kito, labai panašiai skambančio žodžio – etiketas. Man atrodo, tiek vienas, tiek kitas mus formuoja ir daro žmonėmis. Aš pati gyvenu, dirbu apsupta kilimų, sukurtų žmonių, besilaikančių tūkstantmečių tradicijų. Kiekvienas jų pasakoja istoriją, atspindi kultūrą ir estetiką, įkūnija rankų darbo vertę. Pati stengiuosi ir kitus kviečiu vertinti savo aplinkos grožį ir autentiškumą.

– Esate sertifikuota rytietiškų kilimų ekspertė. Kokie kilimai patenka į Jūsų veiklos sritį?

– Rytietiški kilimai yra dviprasmiškas kultūros reiškinys. Kilimo dvilypiškumo suvokimą įkvepia du skirtingi kilimų žiūrovų mentalitetai: vakarietiškas pragmatizmas ir rytietiška filosofija. Tuo pačiu metu abu kultūros tipai neginčija jo gerovės ir funkcionalumo.

Rytietiški kilimai – tai plati kategorija, apimanti kilimus iš Persijos, Šiaurės Kaukazo, Egipto, Šiaurės Afrikos, Turkijos, Afganistano ir kitų regionų.

Persijos kilimų tradicija turi itin senas šaknis. Ji minima net „Iliadoje“. Mokslininkai sutaria, kad pirmasis kilimas pasaulyje buvo vilnos veltinis, pagamintas Persijos įlankos regione, anuomet priklaususiame senovės Persijai. Nors veltiniai kilimai buvo geri šilumos izoliatoriai, jie buvo nepatogūs klajoklių gentims, todėl buvo ieškoma būdų juos tobulinti.

Taip buvo pradėti gaminti plokštieji austiniai kilimai, vėliau atsirado kilimai su pūku. Pastarieji buvo ilgaamžiai, lengvai transportuojami, tad tapo neatskiriama klajoklių kultūros dalimi. Per šimtmečius kilimų gamyba išsivystė į sudėtingą amatą, sujungiantį grožį, funkcionalumą ir simboliką.

– Simbolika yra ir atskira estetinė patirtis, ir kartu žinių apie Rytų kultūras lobynas, tiesa?

– Persijos kilimų raštai dažnai turi gilias mitologines ir religines prasmes. Pavyzdžiui, gyvybės medis – vienas svarbiausių simbolių – atspindi zoroastrizmo filosofiją apie gėrio ir blogio kovą. Žuvys, kurios saugo medžio šaknis, ir kiti gyvūnai simbolizuoja gyvenimo ir gamtos apsaugą. Vėliau, įsivyravus religiniams draudimams vaizduoti gyvūnus ar žmones, menininkai pradėjo kurti simbolius, kad galėtų paslėpti tikrąsias prasmes. Kilimai tapo tarsi dėlionės, kuriose kiekvienas simbolis turi dviprasmišką reikšmę.

Simboliai rytietiškuose kilimuose gyvuoja tūkstančius metų ir kiekvienas jų pasakoja tam tikros genties, dinastijos ar kultūros istoriją. Nors šiandien mes ne visada suprantame šių simbolių prasmes, jie vis dar turi savo žavesį ir vertę, ypač, kai kalbame apie autentiškus, senovinius kilimus.

Ir jauna moteris, pati šiandien rišanti kilimus, sako: „Aš jau nebežinau, ką reiškia šie ženklai, bet mano močiutė juos ausdavo, jos močiutė taip pat, todėl aš taip darau.“ Daugelis raštų ir simbolių laikui bėgant transformavosi.

Persiški kilimai, kitaip nei Šiaurės Kaukazo, Anatolijos ar Šiaurės Afrikos kilimai, pasiekė aukščiausią meninės išraiškos lygį. Galima juos lyginti su klasikinės muzikos kūriniais, pavyzdžiui, Mozarto kūryba, kurioje jau nieko nebereikia tobulinti. Anatolijos kilimus, pasitelkus tą pačią muzikos analogiją, būtų galima palyginti su roku, o kaukazietiškus – su bliuzu.

– Kitas ypatingas kilimų aspektas yra jų magnetiškos spalvos. Ar laikui bėgant jos kinta?

– Garsiausias išsaugotas kilimas, esantis Sankt Peterburgo „Ermitaže“, turi iki šių dienų puikiai išlikusią raudoną spalvą. Didžiausias pokytis, kalbant apie kilimų kokybę, įvyko dėl vilnos. Šiandienė vilna yra prastesnės kokybės nei anksčiau dėl aplinkos taršos. Kai vilna dažoma, ji nebeturi tokio paties stiprumo bei blizgesio kaip prieš šimtus metų.

Kilimų madose, kaip ir kitur, būna tendencijų. Pavyzdžiui, karališkuose rūmuose buvo mada naudoti purpurinę spalvą, kuri buvo labai brangi, nes ją išgauti reikėjo iš jūros moliuskų. Dabar tos spalvos nebėra. Kilimai buvo mėlyni, purpuriniai, žali – pačių brangiausių pigmentų.

Pavyzdžiui, Lietuvoje nuo seno vertinami kilimai su mėlynais atspalviais.

Kilimų spalviniai niuansai yra labai įvairūs – tai viena iš priežasčių, kodėl kilimai išlieka vertingais meno kūriniais, kurie puikiai atspindi regiono tradicijas ir unikalumą. Šiandien, renkantis kilimus galerijoms ir kolekcionavimui, būtina atsižvelgti į jų istoriją, originalumą ir meninę vertę.

– Kaip parenkate kilimą savo klientui ar jau konkrečiai erdvei? Į kokius klausimus turite atsakyti, kad pasirinkimas būtų kuo taiklesnis?

– Tinkamai parinktas kilimas – daugiau nei tik interjero detalė. Jis harmonizuoja erdvę, atskleidžia subtilius atspalvius ir sukuria ypatingą atmosferą, kurioje kiekviena detalė atrodo išbaigta ir tobulai suderinta.

Rytietiškas kilimas lengvai randa savo vietą tiek Rytuose, tiek Vakaruose, nepažįstamų ornamentų motyvai, spalvos ir dizainas kelia susižavėjimą. Visuomet raginu namų šeimininkus įsitraukti į kilimo parinkimo procesą.

Originalaus rankų darbo kilimo pasirinkimas – ne vienkartinė patirtis. Tai – kelionė. Tinkamo dydžio kilimo parinkimas, spalvų pritaikymas, simbolikos išaiškinimas – visa tai pirminės kelionės dalis.

Daug daugiau kilimo šeimininkai atranda tolesnėje būtyje su šiuo daiktu. Spalvų gylis skirtingu paros laiku, dizaino detalių aptikimas ir jų iškodavimas – tai nenutrūkstamos turtinančios patirtys.

https://t.ly/P4P7k