Publikacijos

M. Gimbutienės šeimos archyvo nuotr., suteikta dukros Živilės Gimbutaitės

LRT.lt

Kuo šiandien mums aktuali Marija Gimbutienė? Ar jos idėjos tebėra gyvos? Apie tai kalbamės su literatūrologe prof. Viktorija Daujotyte ir archeologe dr. Agne Čivilyte. Abi pašnekovės – skirtingų sričių atstovės – Gimbutienę atrado savais keliais, tačiau jas jungia bendras suvokimas: Gimbutienė ne tik padarė revoliuciją archeologijoje, moksle, bet ir išdrįso kalbėti apie tai, ką kiti nutylėjo, apie ypatingą moters vaidmenį kultūroje.

Šis interviu parengtas pagal diskusijos „Permąstant kultūrinę tapatybę: Deivės civilizacija – kuriančios moterys istorijoje“, vykusios Istorijų namuose, medžiagą.

– Kaip atradote Mariją Gimbutienę? Kuo ji Jus asmeniškai sudomino?

Viktorija Daujotytė: Pirmąsyk ją gyvai išvydau Vilniaus universitete, kur ji atvyko skaityti paskaitos. Prisimenu skvarbų žvilgsnį, malonią šypseną – to man pakako pirmam palankiam įspūdžiui. Ji atrodė kaip asmenybė, kurią norėsiu pažinti, daugiau apie ją ir jos darbus sužinoti, skaityti. Išklausiusi jos paskaitą supratau – ji kalba tai, kas man artima, lengvai suprantama. Gimbutienė niekuomet nesistengė savo idėjų įrodyti. Kaip kad Ieva Simonaitytė yra rašiusi: „Jeigu aš taip parašiau, tai taip ir bus buvę.“

Agnė Čivilytė: Daugiau ir išsamiau apie Gimbutienę sužinojau mokydamasi Vokietijoje. Tiubingeno universitete pamačiusi jos portretą tarp visų tuo metu kartu su ja disertacijas apsigynusių vyrų supratau, kokia ji vis dėlto išskirtinė asmenybė. Kaip mokslininkė, turėjau ir nemažai kritiško žvilgsnio, studijuodama Heidelbergo universitete, analitiškai vertinau jos hipotezes, ypač seminaruose apie antropomorfinę plastiką. Tačiau kaskart pritrenkdavo jos tekstų įtaiga, atrodo, net negali kilti abejonių dėl to, ką ji rašo.

– Kaip vertinate Gimbutienės kalbėjimą apie Deivės civilizaciją?

Viktorija Daujotytė: Bylodama apie Deivės civilizaciją ji visų pirma kalbėjo apie gyvybės energiją, apie pasaulį, kuris vystosi ne per galią, o per gyvybės davimą, kūrybą. Tokį provaizdį ji buvo susikūrusi savo sieloje, vaizduotėje. Ir tas matymas buvo labai tikras – kaip ir mūsų etnografinis menas, audėjos, kurios kūrė meną be jokio išsilavinimo. Gimbutienės žvilgsnis leidžia mums matyti moteris kaip kultūros kūrėjas, tradicijų nešėjas.

Agnė Čivilytė: Svarbu tai, kad Gimbutienė pamatė kultūros šaknis santykyje su gamta. Ji išdrįso pasakyti: buvo civilizacija iki civilizacijos, turėjusi savo raštą (simbolius), meną, darnią visuomenę, kurioje dominavo moterys.

– Iš kur Gimbutienė sėmėsi drąsos kelti lig šiol kontroversiškas idėjas?

Agnė Čivilytė: Ji pasižymėjo stipriu pasitikėjimu savimi. Rodos, turėjo moto: „Aš ypatinga, aš nepasiduosiu.“ Tai buvo ir ambicija, ir vidinė stiprybė. Ji niekada nesėdėjo kampe, bet kartu niekada nesielgė arogantiškai. Įsivaizduokite – ji vykdavo į kasinėjimus Europoje, kuriems gaudavo finansavimą, ir vadovaudama jiems (beje, kasinėjimuose dirbo vien vyrai) dar rašė knygas. Tam tikrai reikėjo tvirtumo.

Viktorija Daujotytė: Gimbutienė yra rašiusi, kad jos tapatybės formavimuisi didelę įtaką turėjo Jonas Basanavičius, Vydūnas. Moterų autoritetų ji rado giminėje. Pavyzdžiui, jos močiutė Agota Janulaitienė – ūkininkė, našlė, užauginusi būrį vaikų, išleidusi juos į mokslus, valdžiusi ūkį. Vien iš tokio pavyzdžio kiek gali pasisemti autoritetinio veikimo. Pusseserė Meilė Lukšienė, už ją vyresnė, ją nemažai auklėjusi, savo pavyzdžiu rodė, jog moteris gali. Gimbutienė yra rašiusi „nebūsiu avelė tarp avelių“.

– Ar Gimbutienės palikimas galėtų tapti atspirties tašku moterų „reabilitacijai“ istorijoje?

Agnė Čivilytė: Gimbutienės laikais vyrų dominavimas buvo akivaizdus, dabar situacija kinta. Tačiau tai, ką ji davė moterims, tai jėga ir savęs suvokimas. Kas yra būti moterimi, turėti moters kūną, kas yra gebėjimas kurti harmoniją, šeimos židinį. Tai svarbus ir įkvepiantis vertybinis pagrindas. Ir tai visai netrukdo karjerai ar kitiems pasiekimams už šeimos ribų. Pasitikėjimas savimi ir tikėjimas tuo, ką darai, yra svarbiausias dalykas.

Viktorija Daujotytė: Ji jautė savo moterišką prigimtį kaip gyvenimo programą. Yra jos mintis, kurią verta prisiminti: „Man patiko gimdyti.“ Tai gilus savęs, kaip moters-gyvybės nešėjos, pajautimas. O per tai – ir kultūros kūrimas, ir gyvenimo tvėrimas, ir šventumo suvokimas.

https://rb.gy/7j9ycy