Publikacijos

Bernardinai.lt nuotraukų (asmeninio archyvo, Silvestro Samsono / LNM) koliažas

Bernardinai.lt

Marija Gimbutienė – pasaulyje pripažinta archeologė, kurios teorijos apie Senąją Europą iki šiol žadina vaizduotę ir kelia diskusijas. Jos idėjos apie taikią, gamtai artimą, moters vaidmenį puoselėjusią civilizaciją padėjo perrašyti Europos priešistorės sampratą ir įkvėpė kartas mąstyti kitaip apie mūsų kultūrines šaknis.

Ką šiandien mums sako M. Gimbutienės darbai? Kaip jie susiję su mūsų tapatybe, švietimu ir požiūriu į praeitį? Apie tai kalbamės su paveldo komunikacijos tyrinėtoju, archeologu, Vilniaus universiteto profesoriumi dr. RIMVYDU LAUŽIKU ir istoriku, pedagogu dr. MINDAUGU NEFU.

Kaip susidūrėte su Gimbutienės idėjomis? Kaip atsirado asmeninis santykis su jos palikimu?

Rimvydas Laužikas: Su šeima mėgstame keliauti po Graikiją, o žinodami, kad ten dirbo Gimbutienė, sąmoningai pasirinkome nuvykti į mažą miestelį Achilioną netoli Farsalos. Tai vieta, kur ji rado didelį neolito statulėlių kompleksą, šiuo metu saugomą Tesalonikų archeologijos muziejuje.

Maniau, kad toks reikšmingas įvykis turėjo likti žmonių atmintyje, ir iš tiesų antras sutiktas žmogus parodė, kur aštuntame dešimtmetyje vyko kasinėjimai. Įdomiausia, kad perkasa liko neužversta – matėsi išlikusi kasinėjimų struktūra. Tai buvo diktatūros pabaigos metai, kai užsieniečiams buvo liepta išvykti, todėl amerikiečių ekspedicija ir paliko viską, kaip buvo.

Man tai atrodė tarsi gyvas susitikimas su Gimbutienės darbu: vienas archeologas stovi ant kito archeologo perkasos krašto. 

Mindaugas Nefas: Mano susitikimas nebuvo toks fizinis, labiau teorinis. Kai studijavau pirmame istorijos kurse proistorę, apie Gimbutienę mums praktiškai nebuvo kalbama. Bet vieną dieną pastebėjau jos knygą „Senoji Europa“, ir kilo klausimas: „Kas čia per idėjos?“ Šis vienas klausimas išprovokavo daugiau nei valandą trukusį pokalbį su dėstytoju ir bendramoksliais.

Prieš keletą metų Gimbutienė atsirado mokyklinėse istorijos programose tarp asmenybių, kurias abiturientai turi žinoti. Kilo klausimas, kaip šią mokslininkę pristatyti penktokui ar dvyliktokui. Tai paskatino gilintis ne tik į pačią Gimbutienę, bet ir į jos kartos likimus bei jų santykį su Lietuva. Ji kūrė įspūdingą akademinę karjerą prestižiniuose užsienio universitetuose, padarė daug atradimų, tačiau Lietuvos visuomenėje jos vardas, mano manymu, yra nugrimzdęs į nežinią.

Visgi pasauliniu lygiu Gimbutienės Senosios Europos idėja sulaukė didelio atgarsio. Kaip manote, kodėl?

 R. Laužikas: Kai kalbame apie mokslines teorijas, labai svarbu, į kokį kontekstą jos papuola. Visuomenė nuolat gauna įvairių mokslinių žinių, idėjų, bet tik tada, kai kontekstas palankus, jos prigyja.

Gimbutienės teorijos apie Deivės epochą, Senąją Europą pasirodė moterų judėjimų ir antikarinių nuotaikų JAV laikotarpiu. Archeologija tuo metu buvo stipriai vyriška sritis, o čia – moteris archeologė kalba apie matristinę, taikią visuomenę. Tai labai rezonavo su visuomenės poreikiais, padėjo šioms mokslinėms idėjoms plisti.

O jau po to, kai mokslo idėja yra, priimama, išverčiama į žmonėms suprantamą kalbą, ji pradeda gyventi savarankišką gyvenimą, nepriklausomai nuo mokslininko. Ir nors autorius gali nesutikti su kai kuriais interpretavimais, pati idėja ima veikti plačiojoje visuomenėje.

Tai natūralu – jei valstybėje egzistuoja tik vienas galimas požiūris į istoriją, reikia klausti, ar tai dar nėra diktatūros ženklas. Daugybė sąveikaujančių idėjų ir požiūrių leidžia kalbėti ne tik apie praeitį, bet ir apie dabarties visuomenę. 

Kaip manote, kuo šios idėjos svarbios šiandien?

M. Nefas: Gimbutienės teorijos prideda orumo jausmą. Dažnai iš moksleivių gali išgirsti: „Mes kaip tauta nieko neturėjome ir neturime.“ Pastaraisiais metais tokia kilmės, savo šaknų samprata keičiasi, ir jei prie to prisideda Gimbutienės teorijos, tai puiku.

R. Laužikas: Kiekviena mokslinė idėja prisideda prie mūsų tapatybės konstravimo. Mes visi sąmoningai ar nesąmoningai perimame pamatinius naratyvus, kurie formuoja mūsų santykį su praeitimi ir ateitimi. 

Pavyzdžiui, XIX–XX a. pradžioje tautinis tapatumas buvo grįstas valstietiška kilme ir pagoniškos praeities romantizavimu. Tokie naratyvai iki šiol daro įtaką. Tačiau būtina suprasti, kad mūsų istorija nėra tik vienas pasakojimas – ji daugiabalsė, ir tai padeda kurti įvairesnį, turtingesnį tapatumą. Jei istoriją pasakojame tik per vieną, siaurą perspektyvą, rizikuojame ignoruoti reikšmingas jos dalis, o tai skurdina mūsų santykį su praeitimi ir riboja dabarties suvokimą.

Gimbutienės idėjos yra šio mūsų dabartinio tapatybės audinio dalis.

Kaip jums skamba mintis, kad Senoji Europa yra mūsų civilizacijos aukso amžius?

R. Laužikas: Aukso amžius yra komunikacinis konstruktas, kuris atliepia žmonių norą romantizuoti praeitį ir rasti joje tobulą, harmoningą visuomenę. Dažnai geriau atrodo tai, kas jau praėjo, nes į praeitį žvelgiame selektyviai, pamiršdami sunkumus, su kuriais kasdien susidurdavo to meto žmonės. Juokauju, kad, mano manymu, Lietuvos aukso amžius yra dabar, nes šiandien turime neregėtą gyvenimo kokybę ir galimybes.

Jeigu tikrai įsivaizduotume gyvenimą toje idealizuotoje Senosios Europos epochoje, greitai susidurtume su niūria realybe: badas, ligos, smarkiai trumpesnė gyvenimo trukmė, situacijos, kai piršto įsibrėžimas galėjo būti mirtinas, o iš dešimties gimusių kūdikių išgyvendavo tik du ar trys.

Visgi suprantu, kodėl idėja apie taikią, lygią visuomenę be ryškios hierarchijos taip traukia – ypač kai žvelgiame į tai kaip į priešpriešą šiandienos problemoms, tokioms kaip socialinė nelygybė ar karinė agresija. Kai kurios Senosios Europos idėjos, pavyzdžiui, pagarba gamtai, lygiateisiškumas, rezonuoja ir mūsų laikais. Tačiau visapusiškai idealizuoti tą laikotarpį būtų klaidinga: iš praeities galime pasisemti įkvėpimo, bet neturėtume pamiršti istorinio konteksto, kuris buvo toli gražu ne idealus.

M. Nefas: Aukso amžiaus paieška yra gaji ir kituose istoriniuose pasakojimuose – žmonės dažnai nori turėti utopinį praeities tašką, į kurį galėtų lygiuotis. Tai matome ne tik kalbant apie Senąją Europą, bet ir, pavyzdžiui, apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, romantizuojamus kaip aukso amžius.

Toks žaismingas, nors ir ne visada tikslus, santykis su praeitimi atkreipia dėmesį, įkvepia ir padeda kelti klausimus apie tai, kas mums svarbu dabar.

Kaip Gimbutienės idėjas galėtume pritaikyti šiandienos švietime?

M. Nefas: Gimbutienės sugrąžinimas į viešąją erdvę, į mokyklines programas labai svarbus. Ji buvo viena iš tų intelektualių asmenybių, kurios net gyvendamos Vakaruose nepamiršo ryšio su Lietuva. Jos įtraukimas į istorijos pasakojimą leidžia matyti platesnį, įvairesnį paveikslą ir atkreipti dėmesį į moterų vaidmenį mūsų istorijoje.

Mokiniai turi pažinti ne tik karvedžius ar valdovus, bet ir mokslininkes, menininkes, intelektualias moteris, kurios keitė mūsų kultūrą. Tai padeda jaunam žmogui suprasti, kad istorija yra daugiabriaunė ir kad daugelis gali rasti joje savo vietą.

R. Laužikas: Gimbutienė buvo mokslininkė, kuri gebėjo žvelgti iš paukščio skrydžio – aprėpti tolimas epochas, skirtingus regionus, jungti archeologiją, mitologiją, tautosaką, kultūros istoriją į vientisą pasakojimą. Ji nebijojo ieškoti sąsajų tarp, atrodytų, labai nutolusių dalykų – pavyzdžiui, tarp neolito simbolikos ir kur kas vėlesnių laikų kultūrinio paveldo. Tokia drąsa ir gebėjimas kurti tarpdisciplinines jungtis yra ypač svarbūs šiuolaikinėje mokykloje.

Šiandien joje, deja, vyrauja žiūrėjimas pro mikroskopo akutę, kai mokinys verčiamas gilintis į kiekvieną detalę iki smulkmenų. Tai gali būti prasminga, jei žmogus ruošiasi tapti konkrečios srities profesionalu, bet daugeliu atvejų tai sukuria perteklinį informacijos kiekį, kuris greitai pamirštamas.

Mokslas turėtų būti kūrybiškas santykis su žiniomis – ne tik informacijos kaupimas, bet ir gebėjimas ją suprasti, interpretuoti ir pritaikyti. Gimbutienė savo pavyzdžiu demonstravo, kad platesnis, sintetinantis požiūris leidžia kurti naujas prasmes ir paskatinti mąstyti kritiškai. 

Šis interviu parengtas pagal GILU fondo rengtos diskusijos „Permąstant kultūrinę tapatybę: Senoji Europa – aukso amžius?“, vykusios Istorijų namuose, medžiagą.

https://shorturl.at/qqMsn