Publikacijos

Fiorenzo Bellina | K. Petrikonytės nuotr.

LRT.lt

Fiorenzo Bellina – floristas, menininkas ir estetikos edukatorius iš Italijos – savo kūryboje jungia amatą, filosofišką matymą ir žmogaus pajautos analizę. Jo veikla – tai ne tik floristikos kompozicijų kūrimas, bet visapusiškas meno ir gyvenimo sintezės tyrinėjimas, grįstas universalių proporcijų, spalvos ir formos harmonijos principais.

Nuo floristikos prasidėjęs F. Bellina kelias jį nuvedė į tarpdisciplininę kūrybą, kur estetika tampa gyva praktika. Šiandien jis vadovauja dviem meno galerijoms Toskanoje, veda edukacinius užsiėmimus įvairiose pasaulio šalyse, įkvepia ne tik menininkus, bet ir virtuvės šefus, verslininkus, namų šeimininkes pažadinti savo kūrybinius impulsus ir paversti kasdienybę estetine patirtimi.

Į Lietuvą jis atvyko surengti gyvosios estetikos dirbtuvių galerijoje „Amres Art“, o šiame pokalbyje dalijasi mintimis apie savo kūrybinę kelionę, menininko, ontopsichologijos pradininko Antonio Meneghetti įtaką ir kodėl net užuolaidų skalbimas gali tapti estetiniu veiksmu.

– Kaip prasidėjo ir vystėsi jūsų kūrybinis metodas, paremtas estetikos paieškomis?

– Pradėjau nuo floristikos – mokiausi pas meistrą, priklausiusį nacionalinei floristikos mokyklai Italijoje. Ilgainiui supratau, kad estetikos procesas nėra vien tik apie gėles, nors jos, kaip ir visa gamta, yra savaime gražios ir estetiškos – jis apima kur kas daugiau. Tai tapo mano gyvenimo filosofija, kurią galima pritaikyti kiekvienoje gyvenimo srityje – net gaminant sriubą.

Prieš maždaug dvidešimtmetį atlikau eksperimentą, lėmusį ir mano tolesnę veiklą – sukviečiau apie dvidešimt floristų ir pasiūliau daryti tai, ko jie nėra darę – tapyti ir tyrinėti spalvas. Su šia grupe esame kartu jau beveik dvidešimt metų. Vėliau ėmiau prijungti ir kitų sričių žmones. Kaskart kartu atrasdavome, kad iš esmės kiekvienas žmogus turi estetikos pojūtį – reikia tik noro jį iškelti į išorę. Tai naudinga kiekvienam.

Šiuo metu turiu dvi meno galerijas Pjetrasantoje, Toskanoje. Šiame miestelyje, kuriame gyvena virš 23 tūkstančių gyventojų, yra ypač gyva meno tradicija, veikia net 45 meno galerijos. Viena iš mano galerijų taip pat yra ir floristikos studija, ir meno edukacijų vieta. Savo žiniomis dalinuosi globaliu mastu, daug keliauju.

– Estetiką apibūdinate kaip universalų žmogaus gebėjimą. Kaip ji pasireiškia kasdienybėje?

– Estetinis pojūtis – tai mūsų gebėjimas atpažinti pusiausvyrą, harmoniją. Jei Fibonačio seka egzistuoja gamtoje, vadinasi, ji glūdi ir mūsų prigimtyje. Kai atkuriame šią proporcijų pusiausvyrą, kuriame palankią terpę žmogui. Kasdieniai veiksmai, kaip kad užuolaidų skalbimas, irgi gali būti estetinė patirtis, jei daroma sąmoningai. Išties kasdien mes atliekame labai daug estetiškų veiksmų, tik jų nepastebime ir todėl jais nepasimėgaujame.

– Minėjote, kad dauguma šiuolaikinio meno, jūsų nuomone, nepasižymi proporcijomis.

– Taip, šių laikų menas yra labai išlaisvėjęs ir atmetęs proporcijas kaip nebūtinas. Jaunas menininkas, baigęs mokslus, atrodo, yra laisvas kurti viską, bet dažnai jis neturi pagrindo, kuris ir remiasi į proporcijų mokslą. Man atrodo, labai svarbu grąžinti šį pagrindą, atkurti estetinę darną. Ir tai nėra tik skambūs žodžiai, visa tai įrodyta fizikos, kitų mokslų. Ji mus veikia ypatingai, keičia mus.

– Esate minėjęs, kad jums didelę įtaką padarė italų menininkas, ontopsichologijos pradininkas Antonio Meneghetti. Kuo jus patraukė jo teorijos?

– Pirmiausia mane sužavėjo jo menas – jis kūrė tokiame lygmenyje, kokio daugeliui šiuolaikinio meno išties trūksta. Tuomet ėmiau gilintis į jo teorijas apie semantinį lauką, kuriame visi egzistuojame, nuolat apsikeisdami informacija be žodžių, vien nuskaitydami aplinką ir vienas kitą.

Iš Meneghetti išmokau apie gyvų žinių, gyvo proceso svarbą ir įsitikinau, kad net ir perduodamas žinias jau apie keturiasdešimt metų nejaučiu rutinos – tai vis dar labai gyva ir įdomu.

Gyvenime sutikau daug žmonių, kurie yra pasiekę puikią karjerą, uždirbę daug pinigų, tačiau prieina tokį lygį, kai jau nebenori nieko. Mes turėtume atsinaujinti kiekvieną dieną.

– Kaip A. Meneghetti ir jūsų paties kuriamas „ontomenas“ priimamas Italijoje, kur vyrauja klasikinio meno tradicija?

– Abstraktusis menas Italijoje yra ne visiems priimtinas – daugeliui trūksta išsilavinimo jį „nuskaityti“. Klasikinis priimamas tiesiogiai, yra daug aiškesnis. Tačiau aš labai tikiu šiuo menu, tikiu tuo, ką siūlome galerijose. Todėl išties ir rengiame daug meno edukacijų.

– Koks būtų jūsų patarimas žmogui, norinčiam pažadinti savo vidinį estetikos pojūtį?

– Eksperimentuoti. Su spalvomis, gėlėmis, namų dekoru, kuo tik norite. Ir – kurti rankomis. Tai nuostabus, per mažai įvertintas procesas. Kiekvienas veiksmas gali būti estetinis – jei atliekamas sąmoningai ir tuo mėgaujantis. Tai, mano manymu, yra mūsų buvimo šioje žemėje tikslas.

https://rb.gy/0v5mmc