Publikacijos

Algirdas Tarvydas, Marija Gimbutienė kompozitoriaus Balio Dvariono namo kieme su knygos „Senoji Europa“ rankraščiu (1993 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

bernardinai.lt

Marijos Gimbutienės idėjos – nuo kurganų teorijos iki Deivės kulto koncepcijos – iki šiol kelia diskusijų tarp mokslininkų, menininkų ir plačiosios visuomenės. Archeologė dr. Gabrielė Rimkutė interviu pasakoja, ką reiškia dirbti su tokiu palikimu: kaip perteikti figūrą, kuri vieniems atrodo vizionierė, kitiems – per mažai moksliška, tretiems – išvis menkai girdėtas vardas.

„Marija Gimbutienė buvo viena iš tų mokslininkių, kuri ne tik tyrinėjo radinius, bet ir bandė suprasti jų platesnę kultūrinę ir dvasinę prasmę. Jos teorija apie Senąją Europą – tai bandymas pasiūlyti kitokį naratyvą apie priešistorę: tokį, kuriame dominuoja ne užkariavimai, bet tvarka, taika, ryšys su gamta, simbolika ir dvasinė pasaulėjauta. Manau, kad tai šiandien rezonuoja daugeliui žmonių – ypač kai pavargstame nuo konfliktų, greičio ir chaoso“, – teigia G. Rimkutė.

Kalbame apie M. Gimbutienės įžvalgų reikšmę šiandien, žmonijos pažangos mitą ir tai, kodėl priešistorė, kurioje moteris buvo autentiškai reikšminga, šiandien vėl tampa svarbi.

Šis interviu parengtas pagal renginių „Permąstant kultūrinę tapatybę“, vykusių Istorijų namuose, bei dokumentinio filmo „Marija Gimbutienė: ateities pajauta“ (rež. Gintaras Šeputis ir Rasa Baltė Balčiūnienė) medžiagą.

Kaip pati susidūrėte su Gimbutienės pasauliu?

Susidūriau dar būdama abiturientė ir, be abejo, studijuodama archeologiją, tačiau gilesnis santykis atsirado dirbant su paroda „Deivės ir kariai“. Tai buvo intensyvus ir labai asmeniškas procesas – gilindamasi į Gimbutienės biografiją ir tuo pat metu išryškindama jos giliuosius charakterio bruožus, ėmiau iš esmės suvokti jos kelią, pasirinkimus, galiausiai – mokslinių teorijų vystymo procesą. Supratau, kad mano užduotis – ne pereiti faktų paviršiumi, bet perteikti visumą – jos idėjas ir gyvenimo istoriją – labai įvairiais kampais.

Įdomu tai, kad prieš pradėdama dirbti su paroda, atlikau apklausą – paklausiau žmonių, ką jie žino apie Mariją Gimbutienę. Supratau, kad daugelis ją sieja su etnografija, o ne su archeologija ar Senosios Europos koncepcija. Tai man buvo svarbi užuomina: mes turime pradėti pasakoti Gimbutienės istoriją iš naujo – nuo nulio. Sukurti galimybę pažinti ją iš esmės – kaip mokslininkę, kaip mąstytoją, kaip moterį.

Ką norėjote parodyti šia paroda?

Norėjome atskleisti tiek pačią Gimbutienę kaip asmenybę su labai savita gyvenimo istorija, tiek jos priešistorės matymą. Taip pat buvo svarbu suteikti žiūrovui užuominų, kad jos idėjos gyvena toliau ir yra reflektuojamos šiandieniame pasaulyje. Norėjome, kad lankytojui kiltų daug fundamentalių klausimų apie jo paties praeitį ir dabartį, kad nejučia atsiskleistų paralelės ir aliuzijos tarp neva labai tolimų – anuometinio ir dabartinio – pasaulių.

Manau, kiekvienas parodą aplankęs žmogus pajuto priešistorinę energiją. O kas skyrė laiko detalėms, turbūt atpažino nemažai dalykų apie savo paties vidų. Norėjome, kad lankytojas išeitų su net šiek tiek sujudintu pasaulio vaizdu.

Mano, kaip vienos iš parodos kuratorių, atsakomybė buvo būtent Gimbutienės asmenybės dalis – parodyti ją ne tik kaip mokslininkę, bet ir kaip moterį, turinčią labai aiškų pasaulio matymą, kaip labai savitą, kartais net mistišką figūrą. Norėjosi, kad paroda įtrauktų lankytoją į labai artimą biografinį pasakojimą tarsi į susitikimą – kad žiūrovas galėtų pajusti, kas ji buvo, kaip mąstė, kuo tikėjo. Tokie susitikimai palieka gilesnį pėdsaką nei faktų eilutės.

Kaip vertinate Gimbutienės teoriją apie Deivės kultą ir Senąją Europą?

Tai – labai paveiki, bet kartu ir prieštaringa teorija. Gimbutienė kalba apie seniausią žmonijos laikotarpį, kai, pasak jos, Europoje vyravo taiki kultūra, palikusi po savęs daug moteriško prado simboliką atvaizduojančių archeologinių radinių. Joje svarbiausias buvo ryšys su gamta, cikliškas laiko suvokimas, bendruomeniškumas, egalitarinė visuomenės santvarka. Gimbutienė tai vadina Senąja Europa.

Vėliau, maždaug 4–3 tūkstantmetyje prieš Kristų, Senąją Europą užplūdo vadinamoji kurganų kultūra – klajoklių gentys iš pietų stepių, atnešusios visai kitą pasaulio matymą: konkurencinį mąstymą, patriarchatą, kitas laidojimo tradicijas ir gyvenimo būdą.

Tai – vadinamoji kurganų teorija, viena žymiausių Gimbutienės hipotezių. Ji buvo labai drąsi – ir dėl to sukėlė daug diskusijų. Vieniems tai atrodė revoliucinis požiūris, kuris parodo, kaip galima archeologijoje kalbėti ne vien apie daiktus, bet ir apie vertybių kaitą. Kiti Gimbutienę kritikavo dėl pernelyg plačių interpretacijų.

Įdomu tai, kad Gimbutienės idėjos visada buvo ir tebėra analizuojamos – pavyzdžiui, genetiniai senovinės DNR tyrimai atskleidžia naujų duomenų apie migracijos bangas Eurazijoje ir jas patvirtina, įskaitant kurganų kultūros judėjimą. Tai rodo, kad Gimbutienė savo laiku priėjo prie labai reikšmingų išvadų turėdama kur kas mažiau mokslinių duomenų ir galimybių juos tirti.

Kita vertus, Deivės kulto priešistorėje teorija, kuri yra antra jos svarbi hipotezė, vis dar laikoma labai ginčytina. Viena iš pagrindinių problemų – empirinio pagrindo trūkumas. Moteriškas figūrėles, kurios, pasak Gimbutienės, buvo Deivių atvaizdai, kai kurie tyrėjai laiko tiesiog antropomorfinėmis figūromis be aiškios funkcijos, kiti net ne visas jas identifikuoja kaip vaizduojančias moters figūrą. Vertinimai labai skirtingi – nuo visiško palaikymo iki kaltinimų romantizavimu.

Bet net jei kai kurios išvados nelaikomos moksliškai pagrįstomis, pati archeomitologinė Gimbutienės mąstymo kryptis buvo reikšminga. Ji išdrįso archeologijoje kalbėti apie pasaulėžiūras, simbolines struktūras, apie tai, kad priešistorė nėra vien necivilizuotų protėvių palikti akmenys ir kaulai, tai – laikotarpis, kuriame turėtume ieškoti mitų, tikėjimų, vertybių ištakų. Ir tuo ji atvėrė erdvę visai naujam archeologiniam žvilgsniui.

Ar Gimbutienės darbai vis dar vertinami prieštaringai?

Tikrai taip. Akademinėje bendruomenėje Gimbutienė ir šiandien vertinama labai įvairiai. Vieni ją mato kaip mokslininkę, kuri iš esmės pakeitė archeologijos diskursą – atvėrė galimybę matyti praeitį ne vien per kasdienybės artefaktus, technologijų raidą ar radinių statistiką, bet ir per simboliką, dvasinį pasaulį, kultūrines reikšmes. Kiti – ypač tradiciškesni tyrėjai – kaltina ją per dideliu interpretatyvumu, mitologizavimu.

Yra ir tokių, kurie Gimbutienę vadina beveik mistike – dėl jos kalbos, metaforų, drąsių idėjų. Tačiau man atrodo, kad tai ir yra jos išskirtinumas. Ji buvo labai originali mąstytoja, kuri neapsiribojo tik grynuoju mokslu – ją domino visuma: kaip žmogus gyvena, ką jaučia, kuo tiki.

Dėl to Gimbutienė tapo svarbi ne tik archeologijoje – dalimi jos teiginių feministinis, ekologinis judėjimai ėmė grįsti savo idėjas, menininkai, vartydami jos priešistorinių meno kūrinių kupinas knygas, gavo įkvėpimo. Gimbutienė tapo tam tikra kultūrine figūra, turinčia daugiau nei vien mokslinę reikšmę. Mokslo bendruomenė vengia pripažinti tokias tarpdisciplinines asmenybes, bet, žvelgiant iš ilgos perspektyvos, būtent dėl to Gimbutienė paliko didžiausią pėdsaką.

Kodėl, Jūsų manymu, Gimbutienės idėjos vis dar tokios gyvos?

Nes jos paliečia gilesnius klausimus: kas mes esame, iš kur atėjome, kaip galėtume gyventi kitaip. Gimbutienės darbai žadina vaizduotę. Ji sujungia mokslą su intuicija, racionalų tyrimą su simboline interpretacija. Toks mąstymas daugeliui atrodo artimas – ypač žmonėms, kurie jaučia, kad vien tik faktai nepaaiškina visko.

Ko, Jūsų manymu, šiuolaikinis žmogus gali pasisemti iš Gimbutienės palikimo?

Visų pirma – pagarbos. Pagarbos praeičiai, protėviams, lygiavertiškai visiems žmonėms, gamtai, gyvybės ciklui. Gimbutienė kvietė matyti pasaulį ne kaip hierarchiją, o kaip tinklą. Ir tai man atrodo labai šiuolaikiška mintis.

Bet taip pat ji meta iššūkį mūsų įprastam požiūriui į pažangą. Mes dažnai įsivaizduojame, kad žmogaus raida yra linijinė: nuo primityvaus prie išsivysčiusio, nuo gamtos prie technologijų, nuo tamsos prie šviesos. Tačiau kai pažvelgiame į akmens amžiaus visuomenę – matome visai kitokį vaizdą. Ji galėjo būti labiau orientuota į bendruomeniškumą, į daugiau prasmės suteikiantį ciklišką laiko suvokimą, į adekvatų santykį su aplinka, kuris buvo vedamas ne dominavimo, o betarpiškumo.

Kai kuriais aspektais – tokiais kaip ekologinis balansas, socialinis stabilumas ar net požiūris į lytiškumą – akmens amžiaus žmonės mums gali pasirodyti netgi pažangesni. Aišku, nereikia idealizuoti, bet kartais tai, ką laikome pradžia, iš tikrųjų turi labai daug pamokų apie tai, ką esame praradę. Gimbutienės idėjos padeda permąstyti civilizacijos sampratą.

https://rb.gy/mjgu44