Publikacijos

Olesės Kekienės kurtos kolekcijos modelis / D. Jakaičio nuotr.

LRT.lt

Dirbtinis intelektas (DI) sparčiai skinasi kelią į mados pasaulį – jis jau naudojamas kūrybos, gamybos, rinkodaros procesuose. Tačiau ar gali jis perimti tai, kas madoje svarbiausia – gebėjimą jausti, kurti prasmę ir išlaikyti ryšį su žmogumi? Ar tvari mada įmanoma be žmogiškojo intelekto?

Apie tai kalbėta Vilniuje vykusioje konferencijoje „Sustainable Fashion Vilnius“, kurioje ypatingą dėmesį šiai temai skyrė galerijos „Amres Art“ rengta sesija. Joje išryškėjo mintis: nors DI tampa nepakeičiamu įrankiu, tik žmogaus kūrybiškumas, intuicija ir gebėjimas įsiklausyti užtikrina tikrąją mados ateitį.

Tvarumas – visumos būsena

Diskusijos moderatorė, verslo psichologė Rasa Baltė Balčiūnienė pabrėžė, kad tvarumas nėra atskiras tikslas, o sistemos būsena: „Jei yra visuma, yra ir tvarumas. Tad klausimas – kas iš mūsų visumos iškrito, kad tiek daug apie tai kalbame? Galbūt pametėme žmogų, jo psichiką ir žmogiškąjį intelektą.“

Pasak jos, žmogaus intelektas yra įkūnytas – jis reiškiasi per intuiciją, pojūčius, vaizduotę, kritinį mąstymą. DI, neturėdamas biologinio kūno, negali sukurti to, ką gimdo žmogaus vaizduotė. Ji taip pat akcentavo įvairovės reikšmę – tiek ekosistemose, tiek žmoguje. Kai įvairovė nyksta, nyksta ir gebėjimas kurti naujas prasmes.

Mada kaip natūrali būtis ir ryšys su kūnu

Įvaizdžio dizainerė, mados kūrėja bei dėstytoja Olesė Kekienė konferencijoje kalbėjo apie mados ryšį su žmogaus kūnu ir kolektyvine sąmone. Pasak jos, mada visada atspindi laiką, kuriame gyvename, o mūsų pasirenkami objektai tampa kūno tąsa ir tapatybės atrama. „Intuicija ir pojūčiai yra natūralios mūsų savybės. Tikroji mados užduotis – palaikyti kūną, o ne jį įsprausti ar formuoti. Ji neturi apsiriboti vien noru patikti ar atrodyti, o turi būti apie tai, kaip jaustis ir būti.“

Ji pabrėžė ir mados prognozuotojų vaidmenį – šie ne tik numato kryptis, bet ir formuoja kolektyvinę vaizduotę. Svarbu, kad mados vizijos nevirstų vien rinkodaros strategijomis, bet suteiktų vilties ir įtrauktų kultūras, kurios anksčiau nedalyvavo mados dialoge. „Tautos, išsaugojusios amatą – batikos dažymą, audimą, verpimą – rodo, kas yra tikrasis tvarumas. Jis slypi paprastuose dalykuose: taisyme, amatuose, audinyje, kuris kvepia dūmais, nes austas šalia viryklės.“

Anot jos, mada yra tiltas į bendruomenę, gamtą ir asmeninę tapatybę. Originalumas kyla iš šaknų, o ne iš trumpalaikių tendencijų.

Ji prisiminė ir dizainerį Rafą Simonsą, kadaise teigusį, kad mada turi būti elitistinė. Iš pirmo žvilgsnio tai prieštarauja šiandienos įtraukties idėjai, tačiau, pasak O. Kekienės, rankomis kurti, brangūs objektai įgyja kitą vertę – jie moko rūpintis daiktais, suvokti jų kilmę ir istoriją. „Kai pats išaudi audinį, nenorėsi jo karpyti ar paprasčiausiai išmesti. Atsakingas pasirinkimas reiškia elgtis kaip kolekcionieriui – su rūpesčiu, pagarba ir meile.“

Estetika yra gyvenimo būtinybė

ISM universiteto tyrėja Asta Lisauskienė konferencijoje akcentavo, kad mūsų aplinka daro didžiulę įtaką savijautai, sprendimams ir kūrybingumui. Kartu su kolegomis ji atliko eksperimentus, kurie patvirtino „gamtos kaip atlygio“ hipotezę: net ir abstrakčiai pateikti gamtos ar kiti estetiški vaizdai pakelia nuotaiką, didina produktyvumą ir motyvaciją.

„Grožis, menas, estetika nėra prabanga – tai būtinybė mūsų gyvenimo ir darbo erdvėse. Estetinė aplinka tiesiogiai veikia ir mūsų psichinę sveikatą, ir darbo kokybę,“ – sakė ji. Pasak tyrėjos, net ligoniai, pro langą matantys parką, sveiksta greičiau nei tie, kurių akys kasdien krypsta į betoninę sieną.

A. Lisauskienė citavo austrų architektą ir menininką Friedrichą Hundertwasserį, drabužius vadinusį „antrąja oda“. Kaip namai ar žemė, jie formuoja mūsų tapatybę. „Informaciją priimame per pojūčius, nes esame gyvūnai. Todėl faktūros, kvapai, garsai – tiek namuose, tiek darbe – yra neatsiejama žmogaus gerovės dalis,“ – pabrėžė tyrėja.

Namai, įsižeminimas ir daiktų aura

Dizainerė Marija Puipaitė savo pranešime kalbėjo apie daiktų aurą ir žmogaus santykį su namais. Pasak jos, namai – tai ne vien pastatas, o vieta, kurioje jaučiamės įsižeminę. „Neretai tai nėra sterilios erdvės, o, pavyzdžiui, kaimo sodyba su dūmine pirkia, kur kūnas gali pailsėti. Steriliose interjeruose dažnai sunku rasti jaukumą – todėl savaitgaliais traukiame į užmiestį, sodybas,“ – sakė ji.

M. Puipaitė priminė ir ilgametės „Vogue“ redaktorės Dianos Vreeland mintį, jog „akis turi keliauti“. Tai, anot dizainerės, galioja ne tik madai, bet ir fotografijai – įvaizdinės fotosesijos turėtų mus nukelti į kitas vietas, praplėsti patirtį.

Ji dalijosi ir knygos „Undesigning the Bath“ idėjomis, kuriose analizuojama, kaip architektai ir dizaineriai kuria jusliškai paveikias erdves. Tokios erdvės neretai žavi, bet kartu gali priversti pasijusti menkesniu. Tuo tarpu paprasta kaimo pirtelė, anot M. Puipaitės, gali suteikti daugiau ramybės nei prabangus SPA.

Dizainerė kritiškai žvelgia į pernelyg racionalų požiūrį į dizainą, kuriame dominuoja ergonomika ir funkcionalumas, bet pritrūkstama dėmesio pojūčiams bei malonumui. „Man atrodo teisinga atsispirti nuo žmogaus kūno. Forma gali gimti iš kūno – kuo įdomesnis paviršius, kuo natūralesnė medžiaga, tuo stipresnis ryšys. Kodėl dizainas turi būti vien patogus? Juk jis gali būti ir malonus, ir jausmingas“, – teigė ji.

M. Puipaitė pasakojo ir apie savo parodos „Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“ idėją Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje: iš saugyklų ištraukti istorinius, intuityviai patraukusius objektus ir juos sujungti su šiuolaikiniais kūriniais. Tokia sintezė leidžia pajausti daiktų tęstinumą, laiko sluoksnius. „Įsitikinau, jog daiktai su įbrėžimais, su patina jaudina labiau nei sterilūs, nauji objektai. Šiuolaikinis dizainas dažnai negali sukurti tokios auros, kokią turi seni daiktai. Todėl siekiu, kad naujas daiktas turėtų sielą – kaip senas,“ – pažymėjo dizainerė.

Žmogiškasis intelektas – tvarios mados sąlyga

Visų pranešėjų mintys susiliejo į bendrą išvadą: nors DI tampa neatsiejama mados dalimi, tik žmogus gali suteikti drabužiams ir daiktams prasmę, istoriją, emocinę vertę.

Tvarumas gimsta ne iš technologijų, o iš žmogaus gebėjimo kurti visumą – ryšį su kūnu, bendruomene, gamta ir kultūra. „Jeigu žmogaus intelektą grąžinsime į mados centrą, mados industrija natūraliai taps tvaresnė,“ – apibendrino R. Baltė Balčiūnienė.

https://shorturl.at/4Axw8