Publikacijos

Adelė Dagytė / V. Čygo nuotr.

LRT.lt

Subtilų, precizišką, dažnai minimalistiniu įvardijamą braižą juvelyrė, „Adele Notes“ bendrakūrėja Adelė Dagytė atrado dar studijų metais ir per daugiau nei dešimt kūrybos metų vis tobulino ir stiprino. Šiandien ji pati jaučiasi su pasimėgavimu einanti savo keliu, o vos pajutusi abejonę leidžia sau stabtelėti ir ramiau įsiklausyti, ką jai sako intuicija.

– Kaip apibūdintumėte savo kuriamos juvelyrikos estetiką? Kaip ji susiformavo?

– Savęs ir savo braižo ieškojimas prasidėjo dar studijų metais. Vis išbandydavau tai vieną, tai kitą technologiją, stilių, medžiagas. Dėstytojai anksti pastebėjo, jog turiu savo braižą, ir vis mėgindavo man įsiūlyti pabandyti ką nors naujo, kitaip, tarsi mėgindami jį perlaužti. Tačiau kaskart, net kai paimdavau visai kitas medžiagas, mano braižas vis tiek buvo matomas. Prisimenu, paskutiniais studijų metais dėstytojai palinkėjo jo ir laikytis, jį stiprinti ir tobulinti.

Mėgstu kurti subtilią, rafinuotą juvelyriką, žaisti su variacijomis. Mano disertacijos tema – „Daug ir mažai“ – gerai nusako mano kūrybos principą ir estetiką. Man patinka smulkumas, detalumas. Iš vienos detalės galiu sukurti visą seriją, kolekciją, tarsi kūrinių visuma sudarytų vieną bendrą.

Po studijų buvau išvykusi į Prancūziją ir veikiama šios šalies estetikos grįžusi sukūriau kolekciją. Ji buvo kur kas ekstravagantiškesnė nei man įprasta kūryba: buvo akivaizdu, kad parsivežiau Prancūzijos ir ją perkėliau į savo darbus. Tuo metu supratau, kad aplinka, kontekstas mus stipriai veikia.

Toliau gyvendama Lietuvoje stebėjau, kaip mano kūriniai savaime tapo subtilesni, lengvesni. Bet tai nereiškia, jog su jais negalima pasiekti didelio efekto, viskas priklauso nuo nuotaikos, papuošalų derinimo tarpusavyje.

– Žinau, kad Jums svarbu, kaip papuošalas jaučiasi ant kūno, ar jį patogu ir malonu dėvėti. Kaip tai pasiekiate?

– Visuomet stengiuosi gaminti tokį papuošalą, kokį mielai nešiočiau pati. Ilgai juos bandau, nešioju ir galvoju, ar jiems ko nors netrūksta, ar nereikia ko nors pridėti ar atimti. Neskubu jų padėti į vitriną, noriu maksimaliai ištobulinti rezultatą, kad darbe nesijaustų jokios skubos. Testavimo procesas gali trukti ir pusmetį ar visus metus.

Visai neseniai nešiojausi keturis akmenis ir vis išsitraukdavau juos norėdama atrasti geriausią variantą, kaip jie gali suderėti tarpusavy. Galiausiai supratau, kad reikia išimti vieną spalvą, nes ji tiesiog netinka, tada viskas akimirksniu tarsi stojo į vietas. Tam reikia laiko, atsitraukimo, nepavargusių akių ir juslių.

Dabar, turėdama savo parduotuvę, turiu daugiau lėto, ramaus kontakto su klientėmis. Bendraujant su jomis kyla įdomių, gerų idėjų dėl papuošalų. Padėdama joms pasirinkti, visada stebiu jų kūno kalbą – iš jos labai gerai matyti, kuris papuošalas žmogui tinka, tarsi prigyja, jo net nesinori nusiimti. Mano darbus dažnai išties sieja su parfumerija, kvapais – tarsi mano papuošalai yra juvelyriniai kvepalai, uždedantys akcentą, išbaigiantys įvaizdį.

– Kaip Jums – menininkei, kūrėjai – sekasi prisijaukinti verslo pusę, galvoti, kaip sėkmingai savo gaminius parduoti? Tai šiuo metu esate delegavusi savo komandai, tiesa?

– Taip, man pačiai labiausiai patinka kurti ir realizuoti savo idėjas, o atlikdama visus darbus, rūpindamasi ir rinkodara, pardavimu pastebėjau, jog nebesusifokusuoju į pačią kūrybą. Be to, norėjosi augti, nebebūti pasislėpus savo studijoje. Troškau išbandyti naujų dalykų, įgyti patirties dirbant su kitais žmonėmis, galiausiai turėti su kuo pasitarti.

Pasirodo, užtenka garsiai pasvajoti, dabar turiu savo komandą, kurioje labai gera dirbti: mes viena kitą paskatinam, padrąsinam, o aš galiu laisvai kurti.

– Kiek Jūs sekate istorijas kitų moterų kūrybiniame lauke ir versle, semiatės iš jų patirties?

– Mane labai motyvuoja, užveda gyvi susitikimai. Neseniai teko dalyvauti susitikimuose su moterimis, veikiančiomis versle ir kuriančiomis labai įdomius dalykus, jų istorijos mane sužavėjo. Stebint iš šalies, dažnai susidaro klaidingas įspūdis, kad kitiems viskas klostosi lengviau, tačiau pasiklausyti gyvų, tikrų istorijų, išgirsti ir apie nesėkmes ir kaip jos augina, yra labai vertinga – tai sustiprina ir įkvepia pačią nenuleisti rankų.

– Jūsų klausantis atrodo, kad Jūsų gyvenime nemažai intuicijos pasufleruotų sprendimų?

– Visada tikėjau, kad gyvenime turi daryti tai, ką nori, kuo tiki, ir tuo mėgautis, o jei pajunti, kad kažkas ne taip, ne į tą pusę, reikia iškart padaryti pauzę, stabtelti. Tik tada, šiek tiek davus laiko, atplaukia mintis, idėja, kurioje nebėra žodžio „gal“. Reikia išlaukti to momento, kada vėl girdi savo intuiciją.

Pavyzdžiui, jeigu nesiseka su kokiu nors gaminiu, visuomet stabteliu ir, užuot stengusis perkurti, perdaryti, kažką iš paskutiniųjų išspausti, dažniausiai tiesiog pradedu iš naujo.

https://rb.gy/t3da5d