Publikacijos

Renginio akimirka / J. Zigmantės nuotr.

Šokėjas, choreografas, aktorius Petras Lisauskas savo neseniai vykusiame pasirodyme – performanse, vykusiame dokumentinėje misterijoje „Epo kismas: Eglės karūnos misterija“ buvo sužavėtas, kai iš salės pakviesti vyrai, regis, be didelio diskomforto, nusimetė savo socialines kaukes ir įsitraukė į žaidimą. Žinoma, tai buvo ir Petro nuopelnas – prieš pasirodymą jis ypatingai ruošėsi, meditavo, pažindinosi su erdve.

Su menininku kalbamės apie jam įprastus ritualus, vyriškumą ir intuiciją kūryboje.

– Įstabu stebėti, kaip Jūs ruošiatės pasirodymo dieną, prieš lipdamas į sceną – kaip apšilinėjate ne tik fiziškai, bet, regis, ir dvasiškai. Teko matyti Jus ir medituojantį, ir rankas virš ugnies deglo laikantį. Kuo Jums svarbus toks rituališkas, dėmesingas pasiruošimas scenai?

– Pasirodymo dieną man labai svarbu išlaikyti susikaupimą, neišsitaškyti prieš lipant į sceną, suvokti jos erdvę. Išties mėgstu ateiti į pasirodymo vietą ir joje pabūti, pasėdėti, visus kampus apžiūrėti, savimi tą erdvę užpildyti. Man patinka tie spektakliai, kuriuose galiu veikti nuo pat pradžių – tarsi tada žiūrovas ateina pas mane į erdvę, o ne aš įšoku pas juos.

Dar vienas ritualas gimė visai neplanuotai: buvo pirmo kurso kompozicijos egzamino diena ir prieš jį reikėjo išplauti sceną. Taip išėjo, kad aš vienas ją ploviau ir tai darydamas supratau šio veiksmo galią. Nuo tada net didesnėse scenose nesikuklinu ateiti ir paprašyti valytojos leisti man išvalyti sceną – tai man tapo mažu ritualu. Tą erdvę išvalai ir tiesiogiai, ir simboliškai, ją parverti sava, įdedi savęs į ją. Nebūtinai tais ritualais šventai seku, tačiau bent jau ateiti pastovėti vidury tos erdvės, kurioje vyks pasirodymas, apsižvalgyti aplink, man svarbu ir tikrai įžemina.

Žinoma, būna ir tokių nutikimų, kuriems nepasiruoši, kuriuos labai sunku sukontroliuoti. Pavyzdžiui šių metų pradžioje, turo Danijoje metu, 45 minutės iki spektaklio nuo stalo nukrito mano vienerių metų vaikas – teko kviesti greitąją, vežti jį į ligoninę. Kolegos stebėjosi, tačiau spektaklio nutariau neatšaukti, nors ir stovint užkulisiuose mano dėmesys buvo visiškai kitur. Menininko gyvenime ir tokių dalykų pasitaiko.

– Vienas pastarųjų Jūsų pasirodymų – tai dokumentinėje misterijoje „Epo kismas: Eglės karūnos misterija“ surengtas performansas skambant Sauliaus Petreikio muzikai, kuriame pakvietėte visus salėje esančius vyrus sustoti į ratą ir be žodžių juos įtraukėte į įvairius veiksmus. Davėte išsirinkti lazdą, kuri per tą performansą atstojo ir ginklą, ir kūdikį... Ar tikėjotės, jog vyrai taip betarpiškai įsitrauks į šį vyksmą?

– Turiu prisipažinti, jog nesitikėjau. Neturėjau daug vilčių, jog lietuviai vyrai „pasirašys“ tokiam vyksmui, kad visi pasinersime į tokią tėkmę...

Šiam pasirodymui ruošiausi žiūrėdamas daug įvairių genčių šokių vaizdo įrašų, sumaniau įtraukti lazdas, kad atsirastų papildomas elementas. Mėgstu pasitelkti lazdą – ją naudoju ir apšilinėdamas. Be to, ji yra galingas metaforiškas simbolis, kuris performanso metu išties virto ir ginklu, ir vaiku. Sustojimas į ratą taip pat yra stiprus archajiškas simbolis, veikiantis visus žmones – užtenka į jį sustoti.

Mano, kaip menininko, arkliukas yra improvizacija: nemėgstu griežtai užfiksuotų choreografinių kompozicijų, judesių. Prieš šį pasirodymą buvau nutaręs, kad jei vyrai „nepasirašys“ bendram žaismui, daugiau veiksiu solo. Bet to nereikėjo.

Vienas stipriausių momentų – kai ėjau ratu ir žiūrėjau kiekvienam vyrui į akis. Jutau, kad ne tik žiūriu, bet ir matau juos, ir kad jie mato mane. Viskas vyko be žodžių, čia ir dabar. Net be žodžių galima pastebėti asmenybių skirtingumą – vieni vyrai turėjo daugiau kietumo, kiti buvo švelnesni, atsargesni. Kai visi paeiliui rinkomės lazdas, vienas vyras nelaukė savo eilės ir čiupo turbūt pačią storiausią lazdą, antraip, sulaukus jo eilės, jam būtų likusios tik ploniausios. Buvo labai įdomu stebėti tokius skirtingus charakterius ir kaip jie reiškėsi.

– Petrai, o kas Jums yra vyriškumas?

– Tikiu, kad žavėtis, įsimylėti asmenybes gali visiškai nepaisant to, kokiame kūne jos vaikšto. Sakydamas „įsimylėti“ turiu omeny ne seksualine prasme, ne susilieti kūniškai. Tikrai yra vyrų kolegų, kuriais nuoširdžiai žaviuosi, tik gal kartais mes, lietuviai, ne visuomet mokame išsakyti tai.

Man yra keturiasdešimt, turiu tris vaikus, esu antrą kartą susituokęs, bet vis dar kvestionuoju, koks esu vyras – kaip sūnus, kaip Lietuvos pilietis ir pan. Dabar, būdamas savo kaime, dirbu, atrodo vyriškus darbus, bet ar mažiau vyriška yra leisti sau verkti žiūrint filmą ar spektaklį? Tai mano vyriškumo nesumažina.

Kalbu ir galvoju, kad iš tiesų nežinau, kas yra vyriškumas ar moteriškumas. Kiekviename mūsų yra tiek vyriškumo, tiek moteriškumo ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Blogai ar gerai būna tada, kai nemokame to pajausti, suprasti, su tuo susikalbėti.

Daug mūsų vaidmenų tėra socialinės kaukės: atrodo, atitinkamai elgtis turi, pavyzdžiui, firmos vadovas ar vairuotojas. Kiek tas vaidmuo apriboja jo gyvenimą? Galvoju, kad to vyrų rato metu tos socialinės kaukės nebebuvo svarbios – mes tiesiog žaidėme. Ir žaidimas nėra apie aiškias taisykles ir kanonus – tikrasis žaidimas gimsta, kai taisyklės susikuria čia ir dabar.

– O kaip manote, kaip formuojasi, stiprėja intuicija? Kaip ji reiškiasi Jums, kaip menininkui? Tai labiau prigimtinio talento ar didelio darbo įrankis?

– Talentas be darbo gali likti tiesiog talentu ir nevirsti į rezultatus. Palaimintieji tie, kurie turėdami talentą dar ir dirba su juo. Netikiu, kad be akademinio žinojimo ir nuolatinio praktikavimo, didelių pastangų, gali pavykti improvizuoti. Mėgstu sakyti, kad taisykles reikia mokėti jau vien tam, kad žinotum, ką reikia sulaužyti, ką keisti. Improvizuojant neparuoštu kūnu, neįkrauta asmenybe, tai gali būti tiesiog tuščia, net ir anarchine prasme. Anarchija, beje, irgi turi stiprią filosofiją.

Jei nebūsiu skaitęs knygų, žiūrėjęs filmų, nesukaupęs patirties ir gyvenimo, nieko aš ir netransliuosiu. Improvizuojant man dažnai kyla įvairūs vaizdiniai ir asociacijos, kurios, tikiu, persiduoda ir žiūrovui. Nebūtinai jis matys tą patį vaizdinį. Vis dėlto, jei aš įprasminsiu tą asociaciją savo viduje, turėsiu tą vadinamąjį vidinį fokusą, vidinį vaizdinį, jis vis tiek vienaip ar kitaip transliuosis ir matysis. Suprantu, kad ir aš pats nenoriu scenoje matyti tik technikos, be asmenybės – man tai tiesiog nėra įdomu.

– Tai, kad Jūs tapote šokėju, jau buvo tam tikrų taisyklių sulaužymas, tiesa?

Taip, aš iki dvidešimt kelių metų nė iš tolo nebuvau šokėjas. Kai įstojau į aktorinį meistriškumą su šiuolaikinio šokio pakraipa, mano kūnas pirmuosius metus tiesiog rėkė, tam aš nebuvau pasiruošęs. Tačiau kažkokiu momentu įvyko tas „klikt“ ir supratau, kad galiu savo minusus paversti pliusais: didelis 100 kg kūnas irgi gali judėti.

Turiu prisipažinti, jog šitiek metų būdamas scenoje aš visai neseniai pradėjau džiaugtis tuo, kaip atrodau ir kaip judu. Atsimenu, kai studijavau, visuomet sakydavau, kad mokausi aktoriniame, nes paaiškinti, kas tai yra šiuolaikinis šokis ir ką jame veikia 184 cm 100 kg vyras būdavo labai sunku. Bet tai yra žiūrovų edukacijos klausimas. Dar prieš kokį dešimt metų visi įsivaizdavo, kad šokėjas turi būti laibas, vikrus, mitrus ir pan. Dabar tai keičiasi. Savo kurse irgi turėjau standartiškai neatrodančių šokėjų, tačiau jų būvis scenoje, jų asmenybės būdavo tokie nuostabūs, kad į juos žvelgiant technika nueina į antrą planą.

– Kokios temos šiuo metu yra ant Jūsų kūrybinio stalo?

– Ant stalo visko labai daug padėta. Viena iš temų – religijos ir tikėjimo klausimai. Sau esu įsivardijęs, jog esu tikintis, bet nesu religingas. Labai stipriai kvestionuoju religines struktūras. Šiuo metu esu pasinėręs į vienuolio Thomo Mertono kūrybą. Jis yra parašęs apie penkiasdešimt knygų, o popiežius Pranciškus jį įvardijo kaip vieną įtakingiausių religinių mąstytojų.

Greta tikėjimo, man labai įdomi ir pasitikėjimo tema. Čia įsipina ir karo kontekstas: kiek aš pasitikiu valstybe, Europa, galiausiai, savo artimu. Čia labiau asmeninė tema, ji į teatro plotmę kol kas dar neišlindo.

Apie dešimt metų dalyvauju Danijos fizinio teatro kompanijos judesio spektaklyje „Balansuojantis žmogus“, kuriame pasirodymas vyksta ant milžiniškos pusiausvyros platformos. Labai norėčiau ją atsivežti į Lietuvą ir čia ilgiau paturėti, ir jos pagalba panagrinėti pasitikėjimo klausimą. Kiek tu pasitikėtum manimi, jei pakviesčiau tave ant šios platformos, ant kurios esu judėjęs apie dešimt metų?

Na, ir aišku, mano sezoninis vaidmuo – Senelis Kalėda. Šiuo metu Kalėdų senelių paklausa ir pasiūla yra milžiniška. Pats sau esu išsikėlęs tam tikrus vertybinius tikslus ir įsivardijau sau, jog nenoriu, jog Senelis Kalėda būtų kurjeris, kuris pristato dovanas. Turiu pasakyti, jog per tuos vienuolika metų, kiek jį vaidinu, esu tiek netvarių, nekokybiškų dovanų dovanojęs, tiek šlamšto... Kartais būna tiesiog atgrasu prisikrauti pilną maišą niekinių dovanų ir žinoti, kad jos arba greitai suluš ir bus išmestos, arba tiesiog dulkės lentynoje.

Labai noriu edukuoti ne tik vaikus, bet ir tėvus. Žinau, kiek mes bėgam, daug darom, ir kad dažnai tos dovanos yra kompensacinės – mes bandome jomis kompensuoti kartu nepraleistą laiką. Nepaisant to, turiu norą sukurti kūrybines dirbtuves, kuriose būtų galima iš dviejų, jau nebenaudojamų žaislų, padaryti vieną. Arba tiesiog tą žaislą, su kuriuo jau seniai nežaidi, perduoti kitam. Kalbu ne tik apie nepriteklių jaučiančius vaikus. Noriu akcentuoti, jog tai joks vargingumas, jei tai darai. Dar labai noriu įgyvendinti mintį, jog Senelis Kalėda galėtų daugiau laiko skirti ne efektingoms programoms ar dovanų įteikimui, o, pavadinkim, klausimų-atsakymų sesijai su vaikais, tiesiog kalbėjimuisi. Ir kad būtent tai būtų dovana.

https://rb.gy/tso67s