Publikacijos

Rasa Baltė Balčiūnienė / Asmeninio albumo nuotr.

Lyderystės mokymų kūrėja, ontopsichologijos praktikė, HAI Instituto steigėja Rasa Baltė Balčiūnienė teigia, jog dabartinio pasaulio sistema tinkamai nebefunkcionuoja, tačiau ateities vizija – vis dar neaiški. Įkvėpimu, iš kur galėtume pasisemti idėjų ir jėgos naujam etapui, jai tapo pažintis su archeomitologės Marijos Gimbutienės tyrinėta Senąja Europos civilizacija. „Savo genetinėje atmintyje turime pavyzdį, kaip civilizacija gali veikti kitaip“, – pastebi pašnekovė.

– Dažnai pasigirsta vertinimų, kad karas Ukrainoje – tai dar viena transformuotis žūtbūt turinčios žmonijos klaida. Jūs kalbate, jog šiuo metu išgyvename patriarchalinės visuomenės bankrotą. Gal galėtumėte šią mintį išskleisti plačiau?

– Analizuodama archeomitologės Marijos Gimbutienės atradimus, kuriuos man lengva suprasti tiesiog intuityviai, nes juose girdžiu ontopsichologinę pasaulėžiūrą, suvokiau, kad patriarchatas prasidėjo indoeuropiečiams užkariavus matristinės Senosios civilizacijos teritorijas. Turbūt M. Gimbutienė mane ir paskatino pagalvoti, nuo kada visuomenėje atsirado prievartos pasireiškimai. Vartodama žodį „prievarta“ turiu omeny ne tik brutaliausią fizinę jos išraišką. Iki kol yra pasiekiamas fizinės prievartos taškas, tikrai turi būti psichologinės prievartos pasireiškimų.

Užuomazgų galima rasti net artimiausioje aplinkoje, šeimoje, kai, pavyzdžiui, tėvai į savo vaiką žvelgia kaip į jų tęsinį, kuris turi atitikti jų įsivaizdavimus, lankyti būrelius, kuriuos jie nori, kad jis lankytų ir t.t. Noriu pasakyti, kad tai, kas vyksta sisteminiu lygmeniu yra mūsų vidinės, mūsų artimiausioje aplinkoje esančios prievartos išraiškos. Niekas išorėje nepasikeis, kol žmogus taikys prievartą sau ir savo aplinkai. Tik prievartos nereikėtų painioti su vidine disciplina. Tai labai subtili riba.

– Kaip tuomet spręsti tuos prievartos pasireiškimus savo aplinkoje? Kaip atpažinti pačias užuomazgas?

– Pirmiausia reikia suprasti, kokie visuomenės vaizdiniai, stereotipai veikia žmogaus pasąmonėje ir jam apibrėžia, kas yra teisinga, o kas neteisinga, koks yra geras, o koks blogas gyvenimas. Kitaip tariant, bandyti suvokti, kaip tu esi suformuotas kultūros ir aplinkos. Taip pat svarbu užčiuopti, kokias traumas nešiesi per gyvenimą. Jos, beje, gana gerai išryškėja karo kontekste.

Jeigu žmogus, visuomenė užsiprogramuoja, jog būtina visuomet rinktis tik taip ir ne kitaip, verta pažvelgti į tai kritiškai. Tokiu atveju dalį gyvenimo galimybių mes tarsi iškerpam, mums jos neegzistuoja. Kai jau atpažįstame, kas mane riboja, tuomet antras žingsnis yra gilintis į tai, ką byloja vidus, koks yra mano pašaukimas.

Man patinka, kad dabar vis daugiau kalbame apie tai, jog visi pokyčiai prasideda nuo savęs. Bet čia tada iškyla klausimas – nuo kurio savęs? Kas aš esu? Neuromokslininkai kalba apie tai, kad dažniausiai save suvokiame kaip praeities suformuotus vaizdinius, prisiminimus ir įsitikinimus, kas aš esu. Bet tai vėlgi tas pats visuomenės, kultūros sąlygotas „aš“.

Noriu papasakoti gerai tai iliustruojančią trumpą metaforišką istoriją apie kinišką rožę, kuri gimė kaktuso šeimoje, ir kaktusai, norėdami viso ko geriausio, išmokė kinišką rožę ieškoti kaktuso sąlygų. Visgi rožė be vandens žydėti negali. Daugeliu atveju, kai sakom „aš“, mes tapatiname save su kaktusu, nors ir esame rožės. Atsitapatinti nuo to yra labai sunku. Didžioji dalis sąmoningumo, dvasingumo praktikų moko, kaip atsitapatinti nuo to įsivaizduojamo aš, nuo savo iliuzijų, aplinkos padiktuotų troškimų. Pradėti geriau matyti savo prigimtį.

Senovės civilizacijoje egzistavo Didžiosios Deivės – kuriančios energijos kultas. Ta kurianti energija ir yra kiniška rožė. Kuriantis žmogus geba priimti sprendimus vedinas paprasto kriterijaus – ar jis iš to gaus daugiau gyvybingumo, ar mažiau. Tada atsiranda sąžiningumas sau – aš renkuosi, kas konkrečiame kontekste man yra naudinga ir malonu, o kas ne.

Prievartos sistemoje tai negalioja. Nauda sau, galiausiai malonumas yra išstumiami. Šiandieniniame kontekste yra „teisinga“ aukoti savo malonumą dėl visuomenės priimtų normų. Arba rinktis malonumus primestus iš išorės, kurie dažnai turi priklausomybės pavojų – tai cukrus, alkoholis, skaitmeninės technologijos, mada ir pan. Uždraustas, atidėtas tikrasis malonumas pasireiškia keliais aspektais – gyvenimas suvokiamas tik kaip funkcija ir užtai neteikia jokios laimės. Kitas kraštutinumas – malonumas pasiekiamas per žalingus įpročius, išorės stimuliacijas. Gyvenime turi būti abu aspektai – ir funkcija, ir malonumas.

Sąmoningumo mokytojai plačiai kalba apie tai, kas įvyksta, kai gyvename tik vadovaudamiesi racionaliu protu ir nereaguojame į kūno siunčiamus signalus – tai veda į psichinės ir fizinės sveikatos subyrėjimą.

Taip, sunku būti konflikte tarp to, ko aš noriu iš prigimties ir ką aš galiu, tad psichika įjungia gynybinį mechanizmą ir ima ignoruoti kūno pojūčius. Tai viena iš priežasčių, kodėl daugelis šiandienos žmonių nepatiria laimės. Ankstesniais laikais žmogus privalėjo buvo funkcionalus, nes tiesiog toks buvo pasaulis, tai garantavo išlikimą. Bet dabar mes turime visas sąlygas gyventi be prievartos.

Dar grįšiu prie malonumo. Anksčiau moterims seksualiniai santykiai tapo pareiga, bet ne malonumu, kaip buvo Senosios Europos civilizacijoje. Nuneigus jį, nuslopo ir kūrybinė energija, kuri tiesiogiai siejasi su seksualumu. Kūrybinė energija veržiasi tik spontaniškai, be prievartos. Esminis pokytis, įvykęs nuo M. Gimbutienės tyrinėtos Senosios civilizacijos, buvo tas, kad joje moterys buvo kuriančios istoriją, o patriarchaliniais laikais – neaktyvios veikėjos, grožio, tarnystės objektai.

Įsitikinimas, kad išgyventi galima tik nuneigiant save, neįsiklausant į savo kūną, būdavo perduodamas iš kartos į kartą. Taip prievartos visuomenė vis tęsiasi. Visgi dabar man atrodo, kad ši sistema yra pasiekusi savo pabaigos tašką ir turi kardinaliai keistis: pasauliui reikia naujo ateities vaizdinio. Dabar esame toje stadijoje, kai senasis pasaulis nebeveikia, bet naujojo pasaulio vaizdinio kol kas dar nėra.

Prievartos kultūroje buvo pamesta kuriančio žmogaus, kuris savo sprendimus gali priimti pagal vieną kriterijų, svarba: ar jis veikdamas jaučia daugiau gyvybės ar mažiau?

– Tą naujo pasaulio vaizdinį tikriausiai gali pasiūlyti nauji lyderiai. Kaip manote, kokių jų mums reikia dabar?

– Mūsų genetinėje atmintyje jau yra informacija, kaip civilizacija gali veikti kitaip (turiu omenyje vėlgi Senąją civilizaciją), iš ten mes galime pasisemti idėjų, jėgos.

Karo metu mums reikia vienokio veikimo būdo ir lyderių – direktyvių, sutelkiančių visus neatsižvelgiant į žmogaus individualumą. Taikos metu mums reikia lyderių, kuriančių tokią aplinką, kurioje skleidžiasi žmonių gebėjimai. Štai tada atsiranda daugiau gyvybingumo.

Žmonėms, kurie yra lyderio įtakoje, svarbiau ne tai, ką lyderis kalba, bet kaip reiškiasi jo psichika, kokia jo kūno kalba, energetika, koks jo santykis su aplinka. Užtai mums reikalingi lyderiai, kurie visų pirma yra stiprūs viduje. Jie geba apsibrėžti ribas, kuriose jie gali daryti įtaką ir suvokti, kokie jo veiksmai augina jį patį ir jo įtakoje esančius žmones. Stiprus lyderis giliau mato priežastis ir suvokia savo poziciją, nes jaučia beatsirandantį ateities vaizdinį.

Gyvenime esu sutikusi daug versle stiprių žmonių, kurie save „pameta“ šeimose. Ten jie tarsi neranda savo pozicijos, rolės, neturi apsibrėžę savo ribų. Neturėdami pozicijos šeimoje, jie bėga į darbą, ir šis ilgainiui gali tapti kaip narkotikas.

Stiprus žmogus geba net ir neapibrėžties sąlygomis suvokti savo įtakos zoną, savo rolę ir poziciją, ir matydamas savo gyvenimo orientyrus formuluoti tikslus.

– Čia atrodo labai sudėtinga užduotis. Kaip neapibrėžties sąlygomis būti tokiam stabiliam, kryptingam?

– Gyvenimas yra visuomet neapibrėžtas. Mūsų realybė – tai mūsų emocinės reakcijos projekcija. Pasaulis tampa vis labiau kompleksiškas, todėl mums tampa vis sunkiau apibrėžti realybę. Anksčiau galėdavai sėkmingai veikti pagal savo išmoktas schemas, kartoti jas daug kartų, pernešti jas iš vieno konteksto į kitą, bet šiandien viskas per daug greitai keičiasi, todėl kaip niekada reikalingas kontekstinis mąstymas ir gebėjimas veikti tam tikrose aplinkybėse.

Mes vis dar daug ką vertiname pagal dualistinę pasaulio sampratą – gėris-blogis, moteris-vyras, juoda-balta, o toje pačioje M. Gimbutienės atrastoje civilizacijoje toks suvokimas neegzistavo. Ten veikė kurianti energija, kuri keisdavo savo pavidalus priklausomai nuo konteksto. Tai visiškas kitoks mąstymo būdas.

Mes Lietuvoje, visoje Rytų Europoje, savo šaknyse turime Senosios Europos civilizacijos pavyzdį, kuris gali tam tikrais aspektais atgimti šiuolaikinėje visuomenėje. Vien jau priminti, kiek daug gali pasiekti kuriantis žmogus, jei jo potencialas yra atrakintas.

Taip pat labai svarbu matyti ateities vaizdinį. Šiandienis žmogus turėtų sau užduoti klausimą, ar aš noriu dalyvauti tame patriarchalinės sistemos bankrote, ar vis dėlto savo veiksmais noriu prisidėti prie naujos civilizacijos, humaniškos sistemos gimimo? Tik reikia suvokti, kad rezultatai gali pasimatyti dar labai negreitai.

– Ar galėtumėte įvardinti lyderius, kurie jau dabar turi tą ateities vaizdinį ir kuria naują kokybę?

– Manau, kad šiandien yra ryškiausi tie, kurie veikia įprastoje, patriarchalinėje sistemoje, o kiti tiesiog tyliai dirba savo darbą.

Šiandien Ukrainoje vykstantis karas žadina Senosios Europos civilizacijos genetinę atmintį. Labai stipri mūsų reakcija į įvykius Ukrainoje ir jautimas, kad tai ir mūsų karas, mano manymu, reiškiasi būtent per ją.

Turiu tikėjimą, kad Rytų Europa po kiek laiko taps dvasinio atgimimo, naujos kokybės centru. Ukrainai dar kurį laiką reikės atsistatyti, ji stipriai nukraujuos, bet aplinkinės šalys jau greičiau turės energijos naujiems pokyčiams. Man atrodo, kad Lietuvoje netrukus stebėsime labai įdomius procesus. Ypač jei atsigręšime į tikrąjį humanizmą.

https://rb.gy/fjbmm8