Edukaciniai tekstai

Laurita Peleniūtė / J. Zigmantės nuotr.

Dainuodama sutartines jaučiu tarsi dalinčiausi su kitais tuo, kas man rūpi, kas skauda, kuo džiaugiuosi. Man pačiai tai reiškia kelionę į save, gilesnį savęs pažinimą. Sutartinių dainavimas dovanoja labai tikrą, natūralų, prigimtinį ryšį su žmonėmis, kuomet pamirštamas bet koks socialinis statusas, amžius, patirtis - išnyksta viskas. Sutartinės – tai universali dalijimosi praktika. Be kalbėjimo ir be skundų.

Žmonės dažnai galvoja, kad sutartinės - tiesiog liaudies dainos. Jų tekstai - tarmiški, gana sunku juos ištarti. Dėl to aš mokau ne pačių sutartinių, o jų sistemos, kuri yra unikali ir pritaikoma visur - kolektyve, draugų rate, šventėje. Ji duoda stiprų vienybės ir bendrystės jausmą, atsirandantį tarsi kitame lygmenyje - giliau.

Sutartines dainuojant grupėse (pvz., trejines), esi atsakingas už vieną - asmeninį - garsą rate. Nėra jokių solistų, bet yra atsakomybė „laikyti garsą“, nesislėpti. Kartu tampi atsakingas ne tik už save, bet ir už visą savo grupę. Atsakomybės suvokimas suteikia savotišką asmeninį patvirtinimą.

Pats dainavimas, garsų dermė leidžia pajausti savo kūną. Po keleto užsiėmimų žmonės pradeda aiškiau artikuliuoti, garsiau juoktis, aiškiau reikšti savo emocijas, norus. Dingsta baimė, atsiranda drąsa išreikšti save per garsą, laisvė dalintis. Mėnesį „pabuvus garse“ drauge su kitais, atsiranda neįtikėtinų pokyčių. Žmonės pradeda kitaip girdėti save ir kitus. Klausymasis yra toks pat vertingas kaip ir dainavimas. Tuo pat metu, kai dainuoji, privalai ir klausytis. Iš pradžių būna labai sunku, bet kūnas geba tai padaryti iš pirmo karto. Man tai yra pavykę ne tik Lietuvoje, bet ir Indonezijoje - visi sudainavo.

Sutartinės yra lyginamos su meditacija. Matyt, dėl to, kad tuo metu, kai dainuoji, negali galvoti apie nieką kitą. Tiesiog esi darniam garsų skambesy.

Sutartinės kadaise buvo žemdirbių ritualinės dainos, o šiandien jos ateina į miestą su visiškai kita užduotimi. Mums nebereikia žemės akėti, linų auginti, bet tebėra svarbu jausti bendrystę. Esame liudininkai tos besikeičiančios tradicijos, kai daina „numiršta ant žolės“ ir „ateina ant asfalto“ gyventi kitokį prasmingą gyvenimą. 

Tikiu, kad sutartinių praktika gyvuos dar ilgai, nes ji - universali, turinti savyje labai daug kodų. Ši praktika leidžia dalintis energija - tuo, ką jauti viduje, bet negali išreikšti žodžiais.

Ištrauka iš tinklalaidės „Šiandieninės ateities kompetencijos“. Ved. Rasa Baltė Balčiūnienė