Edukaciniai tekstai

Justas Kučinskas / J. Suslavičiūtės nuotr.

Sparčiai besikeičiantis pasaulis, kultūriniai virsmai silpnina žmogaus ryšį su savo kūnu. Mūsų elgsena darosi vis labiau mechanistinė, šabloninė, mažėja spontaniškumo, taigi - ir originalumo, autentiškumo. Mus veikia standartizuotos žinios-šablonai, kaip turėtume kurti verslą ar gyvenimą. Dirbtinio intelekto „įsukti“ algoritmai įsitvirtina kaip nekvestionuojamos tiesos ir silpnina tikėjimą, kad galime patys pamatyti pasaulį originaliai, adekvačiai ir pasiūlyti kažką išskirtinai savo.

Kūnas, šia prasme, yra mūsų sąjungininkas ir atrama, nes per kūno pojūčius galime suprasti: čia yra mano ar ne mano, čia man pakeliui ar ne pakeliui, čia jaučiuosi „įsižeminęs“ ar išbalansuotas. Taigi mes turime kuo pasitikėti ir į ką atsiremti - turime savo kūną. Tačiau... kūnas taip pat būna įkultūrintas, suvaržytas įvairiausiomis formomis, šablonais ir klišėmis. Kad galėtume juo pasitikėti, turime jį atrasti ir atverti.

Buvimas kūne, įkūnytoje patirtyje yra neatsiejamas nuo judėjimo. Didžiąją dalį informacijos mąstymui, pasaulio suvokimui mes gauname judėdami. Kokia yra žmogiškojo judesio esmė? Mechaniškas judesys yra „kapotas“ - mūsų akis atpažįsta, kad jame yra kažkas „nežmogiško“, robotiško. Žmogiška yra tai, kas banguoja. Pati mūsų kūno struktūra dovanoja šią tėkmės kokybę, kurią integravę į bet kokią judėjimo formą - ėjimą, metimą, turime pakankamai minkštą santykį su savo kūnu ir su pasauliu. Minkšta nereiškia silpna. Paleidęs raumenis, vėl grįžtu į savo centrą.  Ašis esu aš. Susigrąžinti šį ašies pojūtį yra nuostabu.

Kaip atsiranda šokis? Kokie yra pamatiniai jo judesiai? Patyrinėję įvairias kultūras, galėtume išskirti 5 pamatines formas. Jos nėra sukurtos dirbtinai, jos gimė iš kasdienių žmogaus judesių. Kiekviena forma turi savo dažnį, savo greitį, savo nuotaiką. Ir kiekviena forma suteikia mums būseną. Šokinėjančiam, „spyruokliuojančiam“ žmogui sunku būti liūdnam, o tam, kuris, užgniaužęs savo kūną, žiūri žemyn, sunku jaustis pakylėtam. Judesio formos mus transformuoja akimirksniu. Jas pažinę ir įvaldę, galime naudoti kaip įrankį būsenai keisti.

Pavyzdžiui – nusipurtymas. Pabandykite pakratyti savo ranką - pajusite, kaip pasileidžia struktūra. Viskas kūne yra pakankamai taku, jis tarsi sudarytas iš sluoksnių. Norėdami paleisti įtampą, turime audinius atpalaiduoti, bet nesuglebti. Nusikratymo praktika kuria labai gražų balansą: atpalaidavus, išjudinus įtampas, kūno struktūra išlieka stipri ir gyvybinga.

Gamtoje nuolat matome nusipurtančius gyvūnus. Šuo išbėga į kiemą, aploja kaimyną, nusipurto ir linksmas grįžta namo. Pereidamas iš stresinės situacijos į atsipalaidavimo būseną, gyvūnas nusipurto.

Įvairių tautų kultūrose - nuo Azijos šamanų apeigų iki Afrikos genčių šokių – nusipurtymas nuo seno laikomas galinga praktika. Tai būdas patekti į alternatyvias sąmonės būsenas, būdas sužadinti intuiciją, būdas pamatyti realybę ne buitiniame lygmenyje, o kitaip - tarsi iš aukščiau.

Beje, patyrę stiprų stresą, irgi pradedame drebėti: šitaip kūnas mėgina išleisti viduje užgimusią įtampą. Drebėjimas nėra problema, tai – problemos sprendimas, kaip ir pakilusi kūno temperatūra. Ir jeigu nusipurtymą praktikuotume nuolat, galbūt, patyrę stresą, nebedrebėtume. 

Per kūno konfiguracijų, pozicijų įvairovę mes pažįstame ir suprantame kitus žmones, galime su jais užmegzti ryšį ir prasmingai bendrauti. Tam tikra kūno pozicija kažką komunikuoja, turi savo kultūrinį kodą. Įeiti į kito žmogaus poziciją reiškia atsistoti į to žmogaus pasaulio perspektyvą – ją pamatyti, „nuskaityti“. Ir tai galima lavinti. Orkestrantai geba „nuskaityti“ dirigento judesį. Jie mokosi groti, mokosi, ką reiškia vienas arba kitas judesys, bet „nuskaityti“ judesį ir pajausti laike yra neišreikštas žinojimas, kurį jie išsiugdo tarsi savaime.

Ištrauka iš Rasos Baltės Balčiūnienės organizuoto seminaro „Kaip naudotis kūno intelektu?“