Edukaciniai tekstai

Asociatyvi nuotr.

Pamenate Ezopo pasakėčią, kurioje alkana lapė, neįstengusi nusiraškyti aukštai kabančių vynuogių, nueidama šūktelėjo: „Neprisirpusios!“? Ar pažįstate žmonių, kurie, nesugebėję pasiekti savo tikslo, kaltina visus aplinkui, tik ne save? Tokie žmonės jaučiasi nusivylę, nepatenkinti - frustruoti.

Frustracija (lot. actio frustra ) - tai tuščias veiksmas, kai energija naudojama, o rezultato nėra, nesvarbu kokio – ekonominio ar asmeninio. Gamta taip sutvarkyta, kad viskas, kas joje funkcionuoja, turi duoti kokį nors rezultatą. Todėl tikslo nepasiekęs žmogus jaučiasi blogai – čia ir gimsta psichologinės problemos. 

Nepasiekęs rezultato, žmogus gali rinktis vieną iš dviejų kelių: 

• koreguoti savo veiksmus: dėti dar daugiau pastangų arba imtis kitos veiklos, kuri būtų funkcionali;
• kartoti Ezopo pasakėčios naratyvą: jei negaliu vynuogių pasiekti, jos tampa rūgščios, neprinokusios, neskanios ir nėra ten ko jų siekti. 

Deja, Ezopo pasakėčios keliu einančių žmonių yra gerokai daugiau. Blogiausia, kad jie pradeda kenkti kitiems ir griauti bet kokius tikslus, menkindami jų vertę. O visi tie, kurie yra ko nors pasiekę, tampa jiems rakštimi ir gyvu priekaištu, kad kažkur patingėjo, nepadarė, išsigando. Tokie žmonės vengia pripažinti savo atsakomybę ir ginasi: „Kalti kiti“. Problema ta, kad jiems lengviau kentėti, nei padaryti kokį nors ryžtingą žingsnį. 

Jei žmogus nesiima jokių veiksmų, frustracija nugrimzta į pasąmonę ir savo juodą darbą daro su dar didesne jėga. Žinoma, gyvenime visiems būna išbandymų, iššūkių ir trumpalaikių frustracijų - jos nėra pavojingos. Tačiau iš tiesų frustruotas žmogus, nors ir nesąmoningai, visuomet darys dirbtines kliūtis kitiems. Todėl svarbu būti atidiems ir išmokti atpažinti frustruotą žmogų, ypač jei imatės rimtų projektų. 

Ištrauka iš Rasos Baltės Balčiūnienės lyderystės mokymų programos