Edukaciniai tekstai

Daiva Viskontienė / J. Suslavičiūtės nuotr.

Pajautą (intuiciją) aš suprantu kaip tam tikrą gyvenimo patyrimą, žinojimą ir to žinojimo sintezę su kažkuo, kas vyksta informaciniame lauke čia ir dabar. Kai tam tikrame taške susitinka žinojimas ir nežinojimas, iš tos jungties gimsta kas nors nauja - projektas, idėja, ar, tiesiog, naujas požiūris. Paprastai pajauta „įsijungia“ tuomet, kai susitikimo metu žmonės yra atviri ir smalsūs, kai bendrauja ne iš ego pozicijos, kai pokalbyje dominuoja ne įprotis vertinti, o natūralus susidomėjimas.

Savo profesinėje veikloje patiriu įdomių pajautos momentų. Būna, kad ruošiuosi ryte į darbą turėdama suplanuotą dienotvarkę, labai aiškiai žinodama, su kuo ir kada susitiksiu ir ką veiksiu bet, žengiant pro duris, apima stiprus jausmas, kad turiu aplankyti konkretų klientą. Visiškai be išankstinio susitarimo. Įdomu tai, kad tas klientas, pasirodo, ir pats jau ketino pakviesti mane į susitikimą. Taigi susijungimas su informaciniu lauku įvyko anksčiau. Atrodytų, koks skirtumas – susitiksiu anksčiau ar vėliau? Tačiau skirtumas - esminis: kai pas klientą, vedina intuicijos, ateinu tuo momentu, kai projektas dar nesubrandintas, idėja dar neišgryninta, tuomet yra galimybė drauge imtis jos įgyvendinimo be iš anksto nusibrėžtų ribų. Man tokie momentai atrodo tiesiog neįtikėtini. Užčiuopiu kažkokį intuityvumo principą.

Kai patiriu intuityvaus žinojimo būseną, tarsi žvelgiu į bendrą paveikslą iš aukštai. Tą pakilimą keičia labai stiprus fokusas, o tada vaizdas vėl išsiplečia. Jaučiu stiprią energijos bangą ir neapsakomą džiaugsmą. Kartais tas intuityvus jausmas būna toks stiprus, kad net matau galimo projekto finalinį etapą ir jau išgyvenu jį, nors dar nėra aiškūs nei konkretūs žingsniai, nei kryptis. Ir būna atvirkščiai: yra idėja, o jaučiu, kaip ji duria, spaudžia, lyg kas būtų kokį audeklą užmetęs ant krūtinės, net sunku kvėpuoti... Būna situacijų, kai, ieškodama atsakymo, tarsi nieko nebejaučiu. Tada suprantu, kad būtinai reikia pauzės: kad nulupčiau save kaip svogūną ir rasčiau tą vietą, iš kurios kilo jausmas.

Kai patiri intuityvaus žinojimo būseną, labai svarbu neįsileisti abejonės – tam tikros svetimos struktūros, kuri gali tave sustabdyti. Turi kurį laiką išlaikyti dėmesį tam naujam dalykui, tiesiog jo nepaleisti, kad projekto realizacijos eigoje susijungtų visi reikalingi elementai, visi subjektai.

Pandemijos metu, per karantiną pajautą kažkur buvau paleidusi. Tada susidūrėme su neapibrėžtimi, buvo daug baimės. Jaučiau, kad patirtis, kurią turėjome iš ankstesnių krizių, čia nepadės. Ir tada pati „įkritau“ į tokią būseną, kai atrodė, kad dabar bet kokia kaina reikia ieškoti kažko absoliučiai naujo. Reikėjo laiko suprasti, kad naujumo paieškos, kai esi emociškai nestabilus, pametęs pajautą, niekur neveda. Ir tada atėjo ramybės, vidinės dermės jausmas, nes tapo visiškai aišku, kad gyvenime yra situacijų, kurias reikia tiesiog išlaukti.