Edukaciniai tekstai

Marija Zamarytė / V. Makovskajos nuotr.

Paauglystėje, kai man buvo 14-15 metų, deklamuodavau eiles. Ir jau tada pastebėjau įdomų dalyką: kai kalbėdavau, skaitydavau poeziją, žmonės reaguodavo labai skirtingai: verkdavo, džiaugdavosi, juokdavosi, stebėdavosi.... Man deklamuojant tas pačias eilutes. Jie subjektyviai girdėjo tai, ką kalbėjau. Ir man tai būdavo taip gyva! Jausdavau stiprų ryšį su tais žmonėmis...

Vėliau buvo kitas etapas – viešojo kalbėtojo karjera JAV, kur mokiausi daryti poveikį kitiems. Po tų susitikimų išeidavau lyg ir džiaugsminga, bet to, kas anksčiau mano viduje būdavo gyva kalbėjimo metu, nebeliko.

Kodėl?

Viešasis kalbėjimas būna dvejopas - automatinis ir rezonansinis.

Pirmuoju atveju kalbėtojas kryptingai perdavinėja klausytojui tai, kas jam yra svarbu, kuo jis neva tiki. Perduoda tai, ką nori perduoti. Klausytojai, dažniausiai, tam nėra imlūs, nes nejaučia rezonanso, nejaučia ryšio, jie, paprasčiausiai, yra „užbombarduojami“ kalbėtojo žiniomis. Tiesa, toks kalbėjimas gali būti paveikus ir įtaigus, tačiau klausytojas, tam tikra prasme, robotizuojamas. Tai reiškia, kad žmogui instaliuojama kažkokia nauja mąstymo programa, naujas algoritmas, pvz., „pirk mano produktą“. Kalbėtojas daro jam programuojamąjį poveikį atimdamas tą gyvąją dalį – paties klausytojo įžvalgą. Nebelieka momento, kai klausytojas pradeda girdėti kalbėtoją kaip žmogų.

Kada užsimezga subtilus gyvas ryšys tarp viešojo kalbėtojo ir klausytojo? Kaip randasi bendras abipusis veikimas?

Čia veikia visai kiti principai. Pirmiausia, tu negali turėti tikslo daryti poveikį kitam. Tu pats, kaip kalbėtojas, turi atsiverti – ir žmonėms, ir nežinojimui. Tarp tavęs ir kitų turi rastis rezonansas. Svarbiausia - reikia liautis bijoti žmonių, nes noras daryti poveikį kitam yra maskavimas baimės, kad kiti tau nepaklus, kad nedarys taip, kaip tu nori, kad neplos tau. Kai atsiveri ryšiui ir nežiniai, tampi trapus. Tai visuomet yra nusiginklavimas. Tai reiškia, kad gali kažko nežinoti, kad nebūtinai visiems patiksi. Ir neprivalai patikti, nes žmonės yra laisvi primti arba neprimti.

Antra, gyvas viešasis kalbėjimas - tai ieškojimas tam tikros vertės ar prasmės trimis aspektais:

-ką aš, kaip kalbėtojas, iš to gaunu (nesvarbu, kokiame lygmenyje);

-ką gauna klausytojai, kodėl jiems yra prasminga čia būti;

-ką gauna (toks subtilesnis variantas) kažkokia man svarbi didesnė vertybė.

Jeigu mano viduje susijungia tie trys aspektai: aš gyvai čia dalyvauju, jie gyvai dalyvauja, nes jiems aktualu, ir dar yra kažkas prasmingo aplink mus, kas gali atsiskleisti kalbėjimo metu, - tada pradeda gimti tas jausmas, kad visi esame lygūs, visi ieškome ir, galiausiai, iš susitikimo visi išeiname ne tuščiomis, išsinešdami kokią nors naują įžvalgą.