Publikacijos

Asta Petrus / Asmeninio albumo nuotr.

LRT.lt

Rinkodaros ekspertė, sėkmingai veikusio maisto tinklaraščio viena iš įkūrėjų Asta Petrus prieš daugiau nei metus pajuto, jog tinklaraštis jau „išaugtas“, atsisakė savo ankstesnių darbų ir pradėjo desertų prenumeratos verslą. Ji pasakoja, jog jį kūrė ir tebekuria kitaip nei buvo įprasta jai pačiai ir verslo pasauliui apskritai: be aiškios strategijos, labiausiai kliaujantis savo intuicija. 

Neseniai ši pametėjo ir „Skonio mokyklos“, vaikų skonio lavinimui skirtų užsiėmimų, idėją. Kaip skonis gali tapti pajautos lavinimo įrankiu, kalbamės LRT.lt portalui.

– Kaip maistas, desertų kūrimas tapo Jūsų pomėgiu, o dabar ir pagrindine veikla? Galbūt šį pomėgį atsinešėte dar iš vaikystės?

– Aš augau apsupta gero, kokybiško maisto. Nepaisant to, kad neturėjau kaimo (mano seneliai buvo miestiečiai), bet štai vienas senelis buvo žvejys mėgėjas, eidavęs žvejoti į Kauno marias. Prisimenu, jog parnešdavo įspūdingus laimikius, o mano močiutė tikrai mokėjo tą žuvį įvairiais būdais ruošti. Nors žuvies patiekalų būdama maža labai nevertinau ir skanesni man tuomet buvo kiti dalykai, bet jau tada darė įspūdį, kaip močiutė tą žuvį ruošdavo, kokie puošnūs, estetiški tie patiekalai buvo.

Kiti mano seneliai išėję į pensiją sode laikė bičių avilius. Bitės, šviežias medus iki šiol stipriai išlikęs mano prisiminimuose. Kaip ir kiti skoniai, o ypač – kvapai. Šviežio, ką tik iš šiltnamio nuskinto agurko, braškės, pomidoro aromatai. Tai išties labai gilūs, ryškūs vaikystės prisiminimai.

Mano tėčiui lig šiol viena mėgstamiausių veiklų yra važiuoti į turgų apsipirkti. Mudu daug kalbame apie maistą, kokybiškų ingredientų paieškas.

Gana greitai gyvenime atradau maisto gaminimo pomėgį. Vėliau, vis eksperimentuojant, į rankas pateko Pauliaus Jurkevičiaus knyga „Staltiesės ritmu“. Kai ją perskaičiau, man išties prasiplėtė suvokimas ir kartu tarsi viskas pasidarė aišku, kodėl domiuosi maisto kultūra ir kad norėčiau tai tęsti. Atsikrausčius gyventi iš Kauno į Vilnių atsirado platesnis maisto parduotuvių pasirinkimas, ėmiau dar daugiau eksperimentuoti. Tokia buvo pradžia.

Dabar taip, apsupti kokybiško maisto, auga ir mano vaikai. Kai buvo maži, jie galvojo, kad, pavyzdžiui, visi žmonės grybauja, pažįsta grybus. Tik paskui jiems paaiškėjo, jog čia labiau mūsų šeima mėgsta eiti į mišką, ieškoti, rinkti, valgyti grybus.

– Kaip nutarėte sėkmingai veikiantį tinklaraštį transformuoti į desertų verslą, tapusį pagrindine veikla? Ar daug pasiryžimo, drąsos reikėjo šiam žingsniui žengti?

– Atsimenu, jog pabaigus verslo psichologės Rasos Baltės Balčiūnienės mokymus buvo daugiau aiškumo dėl tinklaraščio – suvokiau, jog šis etapas jau baigėsi. Praėjus metams po verslo įkūrimo, galvoju, jog padariau labai daug drąsių sprendimų, bet tada jie man neatrodė tokie drąsūs. Jaučiau daug tikėjimo ir vidinį žinojimą, kad pavyks. Ar pavyks apskritai, man net nebuvo klausimo, tik nežinojau, kaip greitai.

Žinoma, jog pati pradžia nebuvo lengva, rezultatai neateina taip greitai. Apskritai, pradėti verslą yra sunku, tačiau šiandien mano taisyklė yra mažiau galvoti, baimintis, daug kartų permąstyti, o daugiau veikti. Viskas nuo veiksmo ir prasideda – ir dabar aš jau galiu pasidžiaugti įgyvendintomis idėjomis, rezultatais.

– Esate įvardijusi, jog savo verslą kūrėte intuityviai, nors prieš tai dirbote racionalioje, strategiškoje rinkodaros srityje. Kaip nutarėte išmėginti kitokį veiklos kūrimo būdą?

– Vienoje mano darboviečių teko dirbti prie išties didelio masto prekės ženklo atnaujinimo: ten pajutau, koks įdomus, spontaniškas, gyvas tai buvo procesas. Pamačiau, jog racionalumo ten išties nebuvo daug, o energijos, noro – apsčiai. Nors ir turėjau labai aiškų pavyzdį, jog versle gali veikti ir kitokie nei man įprasta metodai, mano pačios veikimo principai per daug nesikeitė.

Turbūt su mano pradėta maisto veikla pradėjau tai vystyti ir pati. Tokį veiklos, verslo kūrimo būdą vadinu atvirkštiniu. Standartinis, kurį labai gerai moku ir daug metų kultivavau – tai turi projektą, organizaciją ar pan., susidėlioji jo veiklos strategiją, pasidarai veiksmų planą ir jį įgyvendini.

Perkeltine prasme kalbant, turi dėlionę su paveiksliuku ir tavo darbas yra ją sudėti, žinant, kaip viskas turi pavykti ir galiausiai pavyks. O štai tas intuityvus metodas, kurį pati vadinu atvirkštiniu, yra dėlionės dėliojimas nežinant, koks paveiksliukas susidėlios ir koks bus galutinis rezultatas. Neturi strategijų, bet turi kryptį, prasmę, esmę, nuo kurių ir prasideda veiksmas, iš jo paskui gimsta rezultatas, ir galiausiai bandai įsivardinti, apsibrėžti, kas iš viso to išėjo. Šiuo principu vadovaujuosi ir toliau, ir jis man labai patinka.

– Visai neseniai pradėjote naują projektą „Skonių mokyklą“, skirtą vaikams ir jų skonio lavinimui. Kaip suvokiate, kuo vaikams tai yra svarbu?

– Skonio lavinimas tiek vaikams, tiek suaugusiems duoda geresnį paties savęs pažinimą. Apie tai ir desertų prenumerata, kai žmonės kas mėnesį gauna skirtingų desertų rinkinį. Kaskart sužinai, kas tau patinka, pamatai didesnę įvairovę ir pradedi rinktis išrankiau, nes esi jau daugiau pabandęs, patyręs, paragavęs. Galiausiai esminiu kriterijumi tampi tu pats, o ne tai, ką tau siūlo išorė: reklama ar akcijos parduotuvėse.

Kai žmogaus ragavimo diapazonas, matymas yra platesnis, be abejo, tai persikelia ir į kitas gyvenimo sritis: suvoki įvairovės, kokybės naudą, mažiau baiminiesi bandyti, eksperimentuoti, tampi pastabesnis ir sąmoningesnis. Esu girdėjusi vieną atsiliepimą, jog mano kuriami desertai, jų prenumerata, išmokė žmones ragauti ir kalbėtis apie skonius, dalintis savo patirtimis. Toks pastabus ragavimas suteikia visai kitokį patyrimą, galiausiai kuria ryšį.

Be to, skonius lavinantis žmogus ilgainiui ima rinktis kokybiškesnį maistą, nes geriau pastebi, kokią įtaką jis turi savijautai. Tai tampa visiškai natūraliu elgesiu. Kokybiškesnis maistas dovanoja kokybiškesnį gyvenimą.

– Skonis gali būti ir intuicijos lavinimo įrankiu?

– Jei lavini savo skonį ragaudamas kokybiškus, natūralius, iš gamtos atkeliavusius produktus, tu išties lavini visus savo pojūčius (maistas tai juk ir tekstūra, kvapas, vaizdas). O jei nuolat renkiesi perdirbtus, cheminių sudedamųjų dalių turinčius produktus – tik atbukini savo jutimus, įskaitant ir intuiciją.

– Įdomu, kokių reakcijų sulaukiate, kai papasakojate apie savo verslo kūrimo patirtį bei intuityvų metodą?

– Plačiau apie savo veikimo metodą galėsiu turbūt papasakoti dar vėliau, po kokių penkerių metų, kai verslas įsisuks ir bus galima drąsiau kalbėti apie sėkmės istoriją. Kol kas apie tai dalinuosi tik tam tikruose kontekstuose. Iš savo artimiausios aplinkos sulaukiu tylaus palaikymo. Ne patarimų, ne klausimų, bet būtent palaikymo ir rūpesčio, kurio man iš tiesų ir reikia.

Šiandien aplink save matau nemažai įkvepiančių gyvų, intuityviai kuriamų organizacijų pavyzdžių ir mane labiausiai žavi tai, jog kiekvienas atvejis yra unikalus: nėra vieno recepto, tinkančio visiems. Kai vystai verslą „iš savęs“, tai ir tampa autentišku unikaliu verslu, kurį gali kurti tik tu. Dar mane labai įkvepia, jog tokiose organizacijose yra labai daug žmogiškumo, o geri rezultatai, pelnas – tai ne esminis tikslas, o pasekmė. Pasekmė kuriant kokybiškus dalykus, galinčius žmonėms suteikti ką nors išties gero.

https://rb.gy/h6ms30