Publikacijos

Rasa Baltė Balčiūnienė / E. Aleksandravičienės nuotr.

LRT.lt

Verslo psichologė, HAI instituto ir „Amres Art“ galerijos įkūrėja Rasa Baltė Balčiūnienė spalio mėnesį surengė pirmąją Lietuvoje neuroestetikos parodą „Gyvosios estetikos patirtis: atpažinti žmogiškumą“, kurioje apjungė, rodos, visas savo kompetencijas ir interesų sritis – nuo meno iki neuromokslų, Marijos Gimbutienės tyrinėtos Senosios Europos civilizacijos iki šiandienio verslo. 

Kaip visa tai siejasi su šiame laikmetyje išryškėjusiu gyvosios estetikos ir žinių poreikiu – R. Baltė Balčiūnienė pasakoja LRT.lt skaitytojams.

– Jūsų profesinėje, savirealizacijos kelionėje jungiasi išties daug grandžių – tai psichologija, verslas, menas, koučingas, senosios kultūros bei antropologija ir t.t. Ir atrodo, jog jos visos susipynė į vieną audinį visą mėnesį trukusioje parodoje. Ar taip ir buvote suplanavusi – atspindėti savo asmeninės kelionės sąsajas?

– Paroda ne atsitiktinai buvo įvardinta kaip tarpdisciplininė. Iš pradžių gali atrodyti, jog įvardintos sritys sunkiai sujungiamos, tačiau po sėkmingo rezultato matyti, jog tai tapo šios parodos išskirtinumu, inovatyvumu. Jungiamasis visų šių disciplinų elementas visgi buvo psichologija, kuri gali gerai atspindėti, kaip aplinka formuoja žmogų, o žmogus – aplinką. Tai ir mano asmeninis gyvenimo būdas – nuolatos iškoduoti kultūrinius kodus, pastebėti, kaip jie veikia, atmesti stereotipus ir keistis.

Šiandien itin daug kalbame apie žmogaus vietą dirbtinio intelekto eroje. Dirbtinis intelektas puikiai gebės perimti formalizuotas, standartizuotas žinias, o žmogaus išskirtinumas bus tai, kiek jis sugebės sujungti formalizuotas, standartizuotas žinias su gyvosiomis, dar kitaip vadinamomis neišreikštomis, žiniomis.

Gyvosios žinios – tai žmogaus patirtimi, kompetencijomis, gilesniu pasaulio reiškinių pažinimu, intuicija grįstos žinios. Kai imame sąmoningai kreipti dėmesį į gyvų žinių augimą, pradeda ryškėti kultūros, aplinkos poveikis, kurį apima šiandien dar nauja, bet labai perspektyvi sritis – gyvoji estetika. Šiandien, kai aplinka yra itin skaitmenizuota, techniška, mašinali, mes tiek daug dirbame, gyvoji estetika tampa nebe privilegija, laisvo laiko pasirinkimu, o būtinybe mūsų psichikai pailsėti ir atsistatyti.

– Kurdama parodą naudojote šiame kontekste neįprastą konsteliacijos metodą. Kaip tai atrodė?

– Psichologijoje naudojamas konsteliacijos (išdėstymo) metodas, kurį jau dvidešimt metų praktikuoju įvairiose organizacijose, kūrybinėje, socialinėje plotmėje, leido sukurti parodą itin intuityvią. Įprastai meno parodoje daugiausiai pristatomi patys meno kūriniai, jų sukūrimo istorija, menininkų biografijos, o šioje meno kūriniai atkreipia žvilgsnį visų pirma į pačius žiūrovus, jų būsenas.

Teko girdėti, jog pavargę, įsitempę parodos lankytojai klausydami per parodą lydinčio garsinio pasakojimo – individualios parodos patirties – atsipalaidavo, pailsėjo, atsijungė nuo išorės ir paniro į save. Toks ir buvo sumanymas.

Konsteliacijos leidžia pastebėti tai, kur jau nebėra energijos ir kartu užčiuopti tai, kas naujo gali rastis. Turėdama tokią ilgametę perspektyvą puikiai matau, kaip išdėstymuose išgryninta informacija realizuojasi vėliau. Ypač džiaugiuosi, jog konsteliacijos įsitvirtina kūrybinėse veiklose, kaip kūrybingumą išlaisvinantis metodas. Pavyzdžiui, man pačiai teko dalyvauti ne vieno filmo scenarijaus išdėstyme.

– Parodos aprašyme daug kalbama apie neuroestetiką. Kaip integravote šią neuromokslų sritį?

– Neuroestetika padeda įgyti gilesnį supratimą apie estetinių patyrimų poveikį žmogaus smegenų veiklai ir vidinei būsenai. Neuroestetika yra dar gana nauja, perspektyvi neuromokslų sritis, kurioje pastaruoju metu atliekama daug tyrimų apie tai, kaip mūsų smegenys vertina ir suvokia estetinius įspūdžius, kodėl tam tikri dalykai atrodo mums gražūs arba patrauklūs, ir kokie biologiniai, psichologiniai bei kultūriniai veiksniai gali turėti įtakos šiam suvokimui.

Estetika, grožis yra prigimtinė žmogaus savybė, siekis. Kai mums gražu, gera, malonu – mūsų smegenyse aktyvuojamas atpildo centras. Kitaip tariant, smegenys mus apdovanoja, todėl atsiranda natūralus noras siekti grožio. Jo patyrimas padeda išeiti iš mentalinių konstrukcijų, užstrigimo. Tai jau senokai sėkmingai taikoma meno terapijoje.

Įsileisdami kuo daugiau meno, estetikos į savo kasdienybę ir tyrinėdami savo reakcijas į jį, galime gerokai išplėsti tiek savo mąstymo, tiek jausenų žemėlapį. Sekdami vidiniais impulsais, stipriname savo nervų sistemą ir patiriame savireguliaciją.

– Ypatingai mus veikia būtent Jūsų minėta gyvoji estetika. Gal galėtumėte išplėsti, kaip?

– Gyvoji estetika nėra nauja koncepcija: apie ją kalbėta dar Antikos laikais. Neseniai perskaičiau, jog Aristoteliui grožis, estetika buvo ne tik išvaizdos ar juslinės patirties dalykas, bet ir prigimtinio pasaulio harmonijos ir tvarkos atspindys. Jis su mokiniais rytais vaikščiodavo po slėnį, kad ir jie matytų gyvosios gamtos grožį ir lengviau įsisavintų žinias.

Genetiškai mes vis dar esame labiau prisitaikę būti gamtoje, o ne miestuose. Žiūrint į gamtos raštus smegenyse suaktyvėja atsipalaidavimo centrai, o žiūrint į architektūrines formas jie nereaguoja. Mus teigiamai veikia žalia spalva ir natūralūs, pasikartojantys gamtos raštai, arba fraktalai. Esame instinktyviai linkę reaguoti į gamtos fraktalus, o žiūrėjimas į juos mažina emocinę įtampą.

Parodos metu įsivardijome, jog ypatingas polinkis į gyvąją estetiką, grožį yra užkoduotas ir mūsų krašto prigimtinėje kultūroje. Buvome surengę išankstinę dokumentinio filmo „Marija Gimbutienė: ateities pajauta“ peržiūrą, kuriame nuskamba mūsų žymiausios lietuvių mokslininkės pasaulyje įžvalgos, jog jos tyrinėta Senoji Europos civilizacija, mūsų pirmtakai, puoselėjo ypatingą, jautrų ryšį su harmonija, gamta, grožiu. Tai yra mūsų šaknyse.

https://rb.gy/t74gdn