Publikacijos

Daiva Vaitkevičienė / Stop kadras

LRT.lt

„Marija Gimbutienė yra daug kalbėjusi, kad svarbu ne kiekybė, o kokybė. Nesame didelė tauta, todėl vertinkime tai, ką turime, sudarykime galimybes žmonėms atsiskleisti, tapti matomiems. Šiandien turime tokias galimybes: galime būti ir pasaulio žmonėmis, ir stiprinti šaknis“, – pasaulinio lygio mokslininkės, archeologės, etnologės Marijos Gimbutienės išmintį persako mitologė, humanitarinių mokslų daktarė Daiva Vaitkevičienė. 

Apie ypatingą M. Gimbutienės žvilgsnį į pasaulį ir tai, ką iš jos įžvalgų galėtume pritaikyti šiandien, D. Vaitkevičienė pasakoja LRT.lt skaitytojams. Šis interviu taip pat yra ir šiuo metu kuriamo dokumentinio filmo „Marija Gimbutienė: ateities pajauta“ dalis.

– Kaip galėtumėte apibūdinti M. Gimbutienę, kaip mokslininkę ir kaip asmenybę?

– Kalbant apie M. Gimbutienės tyrimus, mokslo darbus, reikėtų nepamiršti jos asmenybės, nes tai vientisas dalykas. Jos asmenybė įplaukusi į mokslo darbus, o jos mokslo darbai būtų kitokie, jei ji nebūtų M. Gimbutienė.

Ją matau kaip labai drąsią moterį ne tik teorijomis, bet ir drąsa kalbėti apie tai, kas svarbu, kuo tiki. Neužmirškime, ji daug dirbo su simboline, vizualine medžiaga, tyrinėjo Senosios Europos paveldą, kuris įkūnytas skulptūrėlėse, medžio dirbiniuose, kryždirbystėje. Ji pati mąstė simboliškai. Mokslininkė ir poetė. O kas yra poetas? Tai žmogus, mąstantis vaizdiniais. Per vaizdinius pagauname dalykus, kurių negalime nusakyti logiškai. Naujiems moksliniams atradimams reikalingas tam tikras pramatymas – mokslininkas negali atrasti nieko naujo, jei tik perdėlioja faktus. M. Gimbutienė turėjo ypatingą pramatymą, ypatingą pajautą.

– Kokie M. Gimbutienės atradimai, įžvalgos, labiausiai imponuoja Jums pačiai?

– Turbūt įžvalgos apie gyvybę ir mirtį, gyvybės ratą, išskiriančios jos tyrimus iš kitų baltų kultūros tyrimų. Visų pirma, savo drąsa mąstyti, įžvalgų gyliu.

Jai pačiai gyvybės ir mirties klausimas buvo svarbus asmeniškai. Marijai buvo penkiolika metų, kai mirė mylimas tėvas Danielius Alseika (gydytojas, visuomenės veikėjas), nuo tada mirties klausimas jai tapo labai svarbus. Įstojusi į archeologiją pradėjo nuo laidojimo paminklų tyrimų. Jei pažiūrėtume, kaip kūrė indoeuropiečių teoriją, taip pat per laidojimo paminklus. Ji dar kitaip vadinama kurganų (pilkapių) teorija.

Antroji šios temos pusė – gyvybė – taip pat susijusi su jos asmenine patirtimi. Jos santykis su mama buvo labai svarbus; moteriška giminės dalis ir vėliau padarė labai didelę įtaką jos tyrimų objektams. M. Gimbutienės šeimos moterys buvo labai stiprios, ji pati buvo labai stipri gyvendama JAV, vyrų visuomenėje, keldama visiškai naujas teorijas. Jos mama Veronika Janulaitytė-Alseikienė buvo pirmoji lietuvių gydytoja, apsigynusi medicinos mokslų daktarės disertaciją. Marijos teta, mamos sesuo Julija Biliūnienė-Matjošaitienė, taip pat gydytoja, be galo šviesi asmenybė, poetiškos prigimties žmogus, Jono Biliūno žmona. J. Biliūnienės-Matjošaitienės dukra yra Meilė Lukšienė, Marijos pusseserė. Šios stiprios moterys, nors išskirtos Atlanto, nuolat susirašinėdavo, susitikdavo, palaikydavo viena kitą sunkiomis sąlygomis, sovietmečiu, tarsi savo gyvenimu įrodė, kad moterys turi nepaprastą stiprybę. Deivių pasaulis, kurį M. Gimbutienė iškėlė, mesdama akibrokštą religijoms su dominuojančiais vyriškais dievais, nebūtų atsiradęs be moterų galios suvokimo.

– Kaip manote, kodėl būtent M. Gimbutienei pavyko iškelti Senosios Europos arba Deivių civilizacijos teoriją?

– Pati M. Gimbutienė yra minėjusi, jog kai jos klausia, kodėl ji tas žmogus, tyrinėjęs Senąją Europą, iššifravęs jos simboliką, ji visuomet atsakydavusi, kad šį impulsą atsinešė iš gimtojo krašto, kuriame dar vaikystės metais tekėjo šventupės, ošė šventieji miškai, stūksojo šventieji akmenys. Tai iš lietuviškos kultūros atsinešta pajauta, vis dar gyva, o ne tik istorinis, kultūrinis paveldas.

Marija prisimena įspūdį, kai nuvažiavo rinkti tautosakos Dzūkijoje ir pamatė, kaip sena močiutė pjauna rugius, kaip ji, dirbdama, kvėpuoja ir tuo pat metu dainuoja. Ji mato, kad visa tai – judesys, kvėpavimas, dainavimas, žemė – vientisas išgyvenimas. Kad ta moteris gyvena žemės ritmu ir pati M. Gimbutienė jaučia, kas yra tas žemės ritmas. Tas nepaprastas Marijos jautrumas leido giliau suvokti, koks gi tas pasaulis.

– Kiek šiandien M. Gimbutienės tyrinėta sritis, įžvalgos gali būti aktualios, svarbios šiuolaikiniam lietuviui?

– M. Gimbutienė yra daug kalbėjusi, kad svarbu ne kiekybė, o kokybė. Nesame didelė tauta, todėl vertinkime tai, ką turime, sudarykime galimybes žmonėms atsiskleisti, tapti matomiems. Šiandien turime tokias galimybes: galime būti ir pasaulio žmonėmis, ir stiprinti savo šaknis.

M. Gimbutienė yra kalbėjusi, kad mes, gilindamiesi į praeitį, mitologiją, bijome pasirodyti esantys ūkininkai. Tačiau mitologija – tai be galo seni vaizdiniai, pasakojimai, perduodami iš kartos į kartą ištisus šimtmečius; dalį šių vaizdinių M. Gimbutienė kildina iš Senosios Europos, dalį iš indoeuropiečių paveldo. Taigi tai neturi nieko bendro su valstiečio pirkia. Turime būti dėkingi protėviams, kad išsaugojo tuos vaizdinius, pasakojimus, kad grožis, vertybės išliko. Į praeitį ir ypač nekrikščionišką kultūros paveldą, dažnai žvelgiame pernelyg siaurai, suprimityvindami.

Mąstymas vaizdiniais ir mitų kūrimas – visos žmonijos savybė, iki šiol kuriame mitus. Pavyzdžiui, tarpukariu sukurtas Dariaus ir Girėno mitas, lig šiol įsitvirtinęs mūsų sąmonėje. Jei pažvelgtume, kiek turime gatvių, pavadintų jų vardais – jų dešimtys. Tuo laiku tokio mito apie didvyrius mums reikėjo. Nors patys lakūnai rašė, kad didžiausias jų tikslas buvo atrasti naujų susisiekimo kelių per Atlanto vandenyną, jie norėjo prisidėti prie žmonijos atradimų. Jiedu nekalbėjo vien apie Lietuvą, tas mitas drąsino žmones, stiprino lietuvybę.

– Kaip pati atradote, susidomėjote M. Gimbutienės darbais?

– Iki M. Gimbutienės darbų reikia priaugti. Daug metų buvau Algirdo Juliaus Greimo mokinė, sekiau jo metodologiją, jo darbai įkvėpė, labai daug davė. M. Gimbutienę kaip mitologę ir mokslininkę adekvačiai įvertinau tik 2016 m. Tada reikėjo lietuvių literatūros vadovėliui parašyti skyrių apie šią asmenybę, tad iš naujo perskaičiau jos darbus, biografinę medžiagą, o į baltų mitologijos tyrimus pažvelgiau M. Gimbutienės Senosios Europos religinių idėjų kontekste. Tada pamačiau ją naujomis akimis.

Pirmiausia, įspūdį darė jos drąsa būti moterimi mokslininke. Gilinausi, kiek jai reikėjo įdėti pastangų, kad galėtų dirbti ir laisvai skleisti idėjas. Mane, kaip mokslininkę, tai labai drąsina, stiprina. Net sakyčiau, kad pati M. Gimbutienės asmenybė – mitologinė, kitus vedanti į priekį.

Taip pat pastebėjau, kad tuos dalykus, kuriuos ji tyrinėja, aprašo – ji ir jaučia. Pajauta gali būti raktu ir moksliniame pasaulyje. Dažnai rašome tekstus, kuriuose slepiame asmenybes. Tik visai neseniai pradėjome rašyti mokslinius straipsnius pirmuoju asmeniu, tai Lietuvos mokslo bendruomenei labai naujas dalykas. M. Gimbutienės pavyzdys padeda išsilaisvinti iš dirbtinio atskyrimo, kad žmogus mokslininkas ir žmogus asmenybė – tai ne vienas ir tas pats.

https://rb.gy/dp2q2