Publikacijos

Mantas Petravičius

LRT.lt

Molis ir molio tinkas lietuvių sąmonėje dar visai neseniai, o kartais dar ir šiandien, asocijuojasi su senove, kaimu, nepritekliumi arba molinėje trobelėje gyvenančiais, radikalų ekologišką gyvenimą pasirinkusiais žmonėmis. Šiandien šie stereotipai keičiasi ir prie to daug prisideda dekoratorius, menininkas Mantas Petravičius, nuo 2015 m. dirbantis iš esmės vien su molio tinku. 

– Mantai, kaip Jūsų gyvenime atsirado sienų dekoravimas, molio tinkas? Kaip susidomėjote būtent šia medžiaga?

– Viskas prasidėjo dar studijuojant Vilniaus dailės akademijoje. Vienas restauratorius, vis pasikviesdavo studentus jam padėti piešti ant sienų, ko jis teigė, kad nemoka. Tad mes vis jam padėdavome ir tai man buvo pirmoji tapybos ant sienų patirtis. Nuo dailės akademijos laikų įsitraukiau į dekoro pasaulį, tuo metu tai tapo mano uždarbio šaltiniu. Aišku, daug rimčiau man bei kitiems studentams atrodė tapyti ant drobės, visgi laikui bėgant sienų dekoras paėmė viršų ir dabar tai yra mano pagrindinė veikla.

Prieš molį buvau išbandęs labai daug kitų medžiagų, daugiausia itališkų, arba lietuviškų, pagamintų pagal itališką modelį. Tačiau molio tinkas mane sužavėjo savo lietuviškumu, kad tai mūsų gaminys, Lietuvoje sukurtas ir ištobulintas. Neilgai trukus susipažinau su molio tinko ženklą įkūrusia Raimonda Radvilavičiene, ir taip viskas įsisuko. Ėmiau eksperimentuoti, ką tuo molio tinku galima padaryti. O padaryti galima labai daug ką. Taip šios medžiagos ir nebepaleidau.

– Jūs taip pat kuriate molio freskas ir tai darote net ant drobės, tiesa?

– Pažintis su HAI instituto steigėja Rasa Balte Balčiūnienė lėmė, kad ėmiau eksperimentuoti ir kurdamas molio tinko paveikslus, nors iki tol dekoravau tik sienas ir lubas. O Rasa sako – norėčiau molio tinko paveikslo ant drobės. Ėmiau galvoti, kaip tai padaryti techniškai: drobė, gavusi drėgmės, atsipalaiduoja, sulinksta. Ilgai bandžiau, kol atradau, kaip tai padaryti, kad drobė neišsigaubtų – pakišdavau po ja kartono lakštus ir tik kai molis išdžiūdavo, juos išimdavau.

– Molis, kaip medžiaga, daugelio lietuvių sąmonėje vis dar siejamas su senove, kaimu, galbūt net nepritekliumi. Arba gamtos vaikais, kurie pasirenka gyventi ekologišką gyvenimą, ir pasistato molio trobelę. Kiek dar susiduriate su šiais stereotipais ir juos keičiate?

– Kai tik pradėjau dirbti, tikrai nemažai užsakovų nieko nebuvo girdėję apie molio tinką, įsivaizduodavo, kad atvažiuos kaimo bernai, drabstys jų namuose molį... Kildavo daugybę klausimų, o ar jis nenukris, nepradės pelyti? Bet štai atvykdavome mes su paruoštu eskizu, tvarkingu molio tinko maišu, su visai kitokia darbo kultūra. Taip pamažu su šiuo produktu pradėjome laužyti įsisenėjusius suvokimus.

Anksčiau Lietuvoje kiekvienas namas, tvartas būdavo tinkuojamas iš molio – tai buvo lengviausiai pasiekiama, pigiausia statybinė medžiaga. Tačiau kažkuriuo laiku buvo nukirsta molio raidos, evoliucijos gija ir taip žmonių sąmonėje pasiliko suvokimas, kad molis yra Lietuvos kaimo, tvarto, dar ekologiškai gyvenančių keistuolių mėgstama medžiaga. Buvo didžiulis iššūkis perlipti šiuos įsitikinimus.

Atsimenu, iš pradžių pas užsakovus atvykdavau kaip specialistas, kuris gali sukurti sienos dekorą ir visai netikėtai jį atlikdavau su molio tinku, su kuriuo pavykdavo daug geriau nei su itališkomis medžiagomis. Visi likdavo nustebę, jog dirbau su lietuvišku molio tinku ir jis taip gali atrodyti.

Taip po truputį, užsakovas po užsakovo, dizaineris po dizainerio, architektas po architekto keitėsi suvokimas. Jaučiame nemažą susidomėjimą šia medžiaga iš kolegų Europoje. Tie patys italai, kuriuos sekdavome kaip top meistrus, dabar stebi mus. Atvažiuoja dekoratoriai iš kitų šalių, mes juos pavežiojame po savo objektus. Jie dažnai sako – mums jau bloga nuo visų blizgučių, auksinių, sidabrinių dekorų. O čia – tokia paprasta, matinė, kartu labai elegantiškai atrodanti medžiaga.

– Kuo Jus patį labiausiai žavi molis, kuo jis ypatingas?

– Daug kam norisi molį liesti rankomis. Man šis pojūtis yra susijęs su vaikyste, kai lakstydavau basas kaime žvyrkeliais, molingais takeliais. Kas turi sąlytį su kaimu, gamta, tas prisilietimas ir yra įstrigęs. Tokias natūralias medžiagas kaip medis, molis, akmuo tiesiog norisi, malonu liesti.

Europoje apie molį visų pirma kalbama pabrėžiant jo ekologiškas, sveikatai palankias savybes. Molis savo antistatinėmis savybėmis (dulkių nekaupimu), tamprumo, prilipimo, antipelėsinėmis savybėmis – iš viso trylika punktų – lenkia kitas statybines medžiagas. Tai – sveika, kvėpuojanti medžiaga, su kuria ir dirbti malonu, nekenksminga.

Lietuvoje užsakovams vis dar yra svarbiausia, kad medžiaga būtų patvari ir pigi, vienas kitas kreipiasi dėl jos grožio. Sveikatai palankias savybes mes papasakojame jau kaip dovaną, priedą. Tiesa, esu pastebėjęs, kad IT specialistai kreipiasi prašydami tinkuoti moliu sienas, sakydami, jog nori gyventi sveikesnėje aplinkoje – jau ir taip daug laiko praleidžia prie ekranų.

– Kas Jus labiausiai motyvuoja dirbant su moliu?

– Su kiekviena nauja siena, prisilietimu prie moliu man norisi daryti tai, ko dar nesu daręs. Tie nauji atradimai mane ir stumia į priekį, net jei kartais finansinė nauda būna nulinė. Puikiai suprantu, jog per kartais per ilgai užsibūnu, per daug dėmesio skiriu vienam kvadratiniam metrui, bet tik taip tuos atradimus ir padarau, taip patenkinu savo kūrybinį smalsumą.

Ar galvojau, kad kažkada molis taps populiarus, madingas? Ne! Net negalvojau, jog vieną dieną įkursiu savo studiją. Tiesiog dirbdavau nuo sienos iki sienos. Iš pradžių – vienas, paskui atsirado poreikis suburti komandą. Visas kūrybinis procesas turi daugiau sluoksnių, kuriais dabar galiu pasidalinti su kitais. Manau, jog turiu medžiagą, su kuria galiu ir pasenti, tikiu, kad taip greitai mano „pasivaikščiojimas“ su molio tinku nesibaigs.

Dar motyvuoja, į priekį stumia tai, jog kasmet turime po vieną didelį ambicingą meninį projektą. Pernai mus pasikvietė žymi austrų menininkė Ursula Mayer. Ji paskambino ir papasakojo, jog rengia parodą Varšuvoje ir jai reikia specialiai padekoruoti sienas. Sutarėm, jog padarysim. Tik kai nuvykome, sužinojome, jog ji gavo didžiausias šiuolaikinio meno muziejaus erdves, apie 4 tūkst. kvadratinių metrų. Turėjome penkias dienas tas sienas dekoruoti, tai buvo labai brangus ir sudėtingas kūrinys. Jos idėja buvo sukurti senovinės Tibeto šventyklos dvasią ir sienas dekoruoti pelenais, moliu ir vandeniu. Keturias paras purškėme vandenį, pelenus, molį ir – padarėme.

O šiemet Klaipėdos muzikinis teatras nori matyti molio tinką savo salėje. Jie pasirinko molio tinką dėl puikių akustinių savybių. Tai taip pat bus visiškas jėgų išbandymas. Tik pirmojo koncerto metu galėsime įvertinti, kaip molio tinkas „elgsis“ ir „skambės“ (juokiasi).

https://rb.gy/pxpy3