Publikacijos

Vykintas Vaitkevičius / Asmeninio albumo nuotr.

LRT.lt

„Sutinku daug žmonių, kurie anksčiau gyvenę užsienyje arba keliavę po pasaulį ir pažinę kitas kultūras, grįžta į Lietuvą turėdami klausimą, o ką turime mes? Kur galima plačiau paskaityti apie mūsų protėvių kultūrą, kur nuvažiuoti? Šie klausimai vis pasikartoja. Klausimas „kas aš esu?“ yra susijęs su klausimu „iš kur aš?“, – teigia archeologas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologas, žygeivis, prof. dr. Vykintas Vaitkevičius. Jo nuomone, atsakymai į šį klausimą gali suteikti atramą ir tokiu sudėtingu laikotarpiu, kaip šis.

 – Vykintai, pirmiausia norisi paklausti, kaip Jūs susidomėjote baltų kultūros, religijos ir mitologijos tyrinėjimais?

– Būdamas dvylikos pradėjau leistis į žygius po Lietuvą su vadovais Vyteniu ir Junona Almonaičiais, kurie tuomet buvo žygeiviai, o šiandien – mokslų daktarai ir kelionių vadovų po Lietuvą autoriai. Tuose žygiuose lankėmės piliakalniuose, šventvietėse. Jie parodė Lietuvą labai tikrą. Kai prasidėjo Sąjūdis ir galiausiai išsivadavome iš sovietinės okupacijos gniaužtų, atsivėrė dar didesnės galimybės pažinti mūsų protėvių kultūrą, ją puoselėti.

Studijuoti archeologiją atvykau jau pasirinkęs savo kryptį – žinojau, kad tirsiu šventvietes, o ir sekėsi su jomis. Būdamas dešimtoje klasėje, vienoje iš ekspedicijų, atradau nesaugomą, nežinomą šventvietę. Šiandien žinau, kad ta vieta buvo aprašyta ir žinoma dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, bet niekas jai neskyrė dėmesio. Išties ypatinga atrasti kažką nežinomo. Mano vadovai tuomet paskatino rinktis būtent šią, tuo metu apleistą tyrimų sritį. Pradėjęs studijuoti atradau, kad man patinka dalyvauti archeologiniuose tyrimuose, bendrauti su žmonėmis, fiksuoti jų prisiminimus, taip pat rūpėjo vietovardžiai, jų kilmė, padavimai, sakmės, tikėjimai. Taip ir likau toks „tarpdalykinis“. Savo studentus, doktorantus mokau to paties. Platus akiratis turi daug pranašumų.

– Kokį plačiosios visuomenės susidomėjimą baltų kultūrą ir religija jaučiate, kaip jis banguoja?

– Manau, kad visuomenėje visuomet bus dalis žmonių, kuriai tai bus artima, įdomu. Atkreipčiau dėmesį į festivalį „Mėnuo Juodaragis“, rengiamą jau daugiau kaip dvidešimt metų ir tai yra ne vien muzikinė šventė, bet ir paskaitos, amatai, žaidimai, dvasinės praktikos. Šis festivalis turėjo ir tebeturi didelę įtaką jauniem žmonėm, jaunoms šeimoms ir neabejoju, kad ateityje ilgametė minėto festivalio rengėjų veikla bus įvertinta kaip labai reikšminga.

Be to, šiuo metu visuomenę jaudina miškų likimas, tai labai glaudžiai susiję su gamtojauta apskritai, baltų pasaulėžiūra ir lietuvių prigimtinės kultūros vertybėmis.

Kalbant apie diskusijas dėl oficialaus baltų religijos pripažinimo kaip tradicinės, nemanau, kad tai turi didelę įtaką susidomėjimo augimui. Negalvoju, kad žmonės renkasi priklausyti ar nepriklausyti tam tikrai religinei bendrijai todėl, kad ji yra oficialiai pripažinta, ar priešingai – skriaudžiama.

– Ką pastebite, iš kur kyla impulsas domėtis apie mūsų protėvių kultūra plačiau? Kuo tai mums, lietuviams, yra svarbu?

– Pastebiu daug žmonių, kurie anksčiau gyvenę užsienyje arba pamatę pasaulį, pažinę kitas kultūras, grįžta į Lietuvą klausdami, o ką turime mes? Žavimės Tolimaisiais ir Artimaisiais Rytais, Šiaurės Amerikos indėnais, keltų kultūra, o mes? Kur galima plačiau paskaityti apie mūsų protėvių kultūrą, kur nuvažiuoti? Šie klausimai nuolat kartojasi. Klausimas „kas aš esu“ yra susijęs su klausimu „iš kur aš“?

Atsakymų į šiuos klausimus ieškome „Vykinto kelių“ ekskursijose, viešose paskaitose. Rengdami ekskursijas stengiamės atsižvelgti į metų ratą, pavyzdžiui, Vėlinių laikotarpiu kalbamės apie ryšius su vėlių pasauliu, lankome protėvių kapus, o per Kalėdas – puiki proga prisiminti pasaulio sukūrimo mitą stovint apie šimtametės kriaušės (Kalėdinėse dainose apie pasaulio pradžią vaizduojama kaip tik kriaušė, iš kurios iškrinta pirmosios Žemės gyvybės kibirkštys).

Vieni ekskursijų dalyviai nori lankyti mūsų protėvių šventas vietas, kad pajustų dvasią, įkvėpimą, kiti – daugiau nori pabūti gamtoje. Neretai po „Vykinto kelių“ ekskursijų žmonės sugrįžta, pradeda lankyti ir puoselėti atrastą vietą, imasi net ją saugoti. Štai viena šeima po kelionės panoro įsigyti sklypą prie baltų šventvietės Švenčionių rajone ir su ja susieti savo gyvenimą.

– Neramūs laikai, Europoje vyksta karas – tikriausia tai dar viena paskata ieškoti atramos savo šaknyse, kultūroje?

– Tikrai taip, jau vien buvimas bendraminčių žmonių rate teikia gerą, saugų jausmą. Vien išsilaisvinimas iš nuotolinio bendravimo, įvairių apribojimų nuovargio, naujienų apie karą – gydo. O dar tos erdvės, kurias lankome.

Dauguma yra linkę viską sverti pagal lankytinas vietas: kur nueisim, kur būsim, ką pamatysim? Aš tą suprantu ir priimu kaip tam tikras taisykles, bet kartu visąlaik stengiuosi atkreipti dėmesį, kad net pakeliui iš vienos vietos į kitą atrandame daug svarbaus ir gražaus. Neseniai vykusios ekskursijos Punios šile metu praeidamas pamačiau Perkūno suskaldytą šimtametį ąžuolą, it kokį degtuką. Pradėjau pasakoti, koks šis medis nepaprastas, Perkūno ugnies paliestas, koks šventas. Apskritai visą dieną Punios šile buvo taip gera bendrauti su žmonėmis, kartu giedoti sutartines, galiausiai tylėti; man pačiam netikėtai išsprūdo, kad viskas taip nuostabu, tik šiuo metu vyksta karas...

Keliaudamas apie karą galvoji nedaug – patenki į tokias vietas, kuriose juntamos aukščiausios žmonijos, visos mūsų Žemės vertybės. Čia čiurlena upelis, čia pro medžių šakas krinta auksiniai saulės spinduliai, čia visi laukiam tos akimirkos, kai pamatysime mūsų Nemuną... Gali visa tai ir vienas patirti, bet kai esi bendrijoje, daug paveikiau.

Be to, tą pačią dieną visi kartu atradome iki tol nežinomus pilkapius, maždaug VIII–IX a. mūsų protėvių kapus. Tai skatina žmones būti atidesniais ir savo aplinkoje, primena, kiek daug dar neatrasta.

– Kaip baltų kultūra gali sustiprinti ne tik meilę savo kraštui, bet ir intuityvumą, pajautą? Jūs jau pateikėte nemažai užuominų.

– Baltų kultūra yra davusi pagrindą prigimtinei lietuvių kultūrai, apie kurią dar palyginti nedaug ir neseniai kalbama. Apie tai pasakoja puiki prof. Viktorijos Daujotytės knyga „Prigimtinės kultūros ratilai“.

Intuityvumo ieškodami žmonės dažnai pamiršta, kad mes patys savyje turime paveldėtą intuityvumą. Prof. V. Daujotytė yra ne kartą sakiusi ir drąsinusi – „jūs tikriausiai nežinote, kad žinote“. Taip atveriami vartai kūrybiškumui: mes ant senų pamatų kuriame ir perkuriame tai, ką paveldėjome ir taip darydami dažniausiai vadovaujamės intuicija.

Tą atspindi ir visuomenės elgsena – kažkas leidžia sau spjauti į upę, bet kiti – ne, jiems tai nepagarbu. Kaip ir spjauti ugnį ar šiukšlinti mišką.

Mintimis vis grįžtu į paskutiniąją ekskursiją Punios šile: jos pabaigoje pasiekėme Strazdinės viensėdžio liepą. Neįtikėtinai graži, sena, tikras šventmedis. Tarp mūsų, keliautojų buvo septynmetis berniukas Vytautas, kuris pastebėjęs, kad ant tos liepos gali patogiai atsisėsti, tarsi kokiame krėsle, taip ir padarė. Visi suaugusieji viena akimi stebėjome jį, bet berniukas elgėsi visiškai ramiai, be pykčio ar agresijos. Nelaužė nė šakelės, neišdykavo. Jis tiesiog atsisėdo ir sėdėjo. Taip, kaip mes stovėjome aplink medį. Esu tikras, kad jis elgėsi visiškai intuityviai, lyg katė atėjusi į kambarį ir išsirinkusi sau norimą vietą. Vytautui tiesiog reikėjo ant tos liepos pasėdėti, jam tai buvo tos dienos dovana.

Laikas nuo laiko prisimenu moterį, „Vykinto kelių“ ekskursijų dalyvę, kuri prisėdo šalia senolio ąžuolo senuose Reibių kaimo kapeliuose, Kelmės rajone. Atsisėdo ir neilgai trukus pradėjo verkti. Verkti iš laimės, iš šio netikėto, užplūdusio nuostabaus patyrimo. Mūsų prigimtinei kultūrai būdingas ypatingas ryšys su medžiais. Yra išlikusių, dar mažai tyrinėtų senovės pasakų, pavyzdžiui, apie mergaitę, kuri prašo pas ąžuolą ją įsupti, apgaubti ir ąžuolas paklūsta, be artimųjų likusią mergaitę „užrituoja“, t. y., apaugina. Mūsų ryšys su medžiais yra, drįsčiau sakyti, net intymus, persmelkiantis.

– Kur tokių ypatingų patirčių galima gauti, pavyzdžiui, Vilniuje?

– Pirmiausia paminėčiau Neries upę. Daugeliu požiūriu ji yra nukentėjusi, stokojanti dėmesio, bet nepaisant visko, ji Vilniuje yra svarbiausia vieta. Ši upė savyje talpina be galo daug, neabejotinai tai šventa upė – Neris tai dievybės vardas. Vienas įspūdingiausių Neries reginių – kai žiemą ji pasipuošia ledo lyčių „karūnomis“ ir jas plukdo prasidėjus šalčiams, kol vandenis sukausto ledas.

Viena labiausiai pamirštų ypatingų vietų – tai Naujoje Vilnioje esantis mūsų protėvių pilkapynas, būdingas IX-XII a. Lengvai randamas, netyrinėtas. Jis yra prie „Užtvankos“ stotelės A. Vijūko-Kojelavičiaus gatvėje, laiptais pakilus į kalną, miško aikštelėje. Tai vienintelė šiandien žinoma vieta, kur Vilniaus mieste yra išlikę nesunaikinti, neužstatyti mūsų protėvių kapai. Tai nuostabi vieta pabūti, parymoti, pasivaikščioti.

Na, o trečioji tokia nepaprasta vieta – Šventaragio slėnio lopinėlis, kuris yra Vilniaus įkūrėjo Gedimino paminklo užnugaryje. Ten prasideda parkas, yra daug senų medžių. Šioje vietoje niekada nestovėjo jokie pastatai. Šventaragio slėnis Vilniuje – tai miesto ištakos, pati pradžia. Dar nebuvo Gedimino, o Vilnių atrado legendinis kunigaikštis Šventaragis, kuris čia išsirinko vietą ir paprašė sūnaus, kad po mirties jį Vilnios ir Neries santakoje sudegintų bei prisakė, kad ir visi kiti Lietuvos valdovai bei didikai būtų išlydimi čia. Po Šventaragio laidotuvių šioje vietoje buvo kurstoma amžinoji ugnis. Tai pirmoji šventovė Vilniuje, davusi pradžią sostinei. Taigi, Vilniaus pradžia apgaubta šventumo – pirmiausia atsiranda šventovė, o jau po to čia renkamasi gyventi, būti, valdyti. Šventaragio sugrąžinimas į mūsų sąmonę būtų kartu ir linkėjimas mums visiems, laukiantiems Vilniaus 700 metų paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose jubiliejaus.

– Kai kurie istorikai teigia, jog mes pernelyg idealizuojame baltų kultūrą, be to, įsivaizduojame ją labai netiksliai. O kiti istorijos tyrinėtojai, kaip kad rašytojas Vytautas Alantas, tą laiką vadina Antikine Lietuva, norėdamas pabrėžti, jog baltai buvo dvasingi, kultūringi žmonės. Su kokiais mitais apie mūsų protėvius dažniausiai susiduriate Jūs?

– Laikas nuo laikas tenka ekskursijų dalyviams parodyti kokį nors radinį, kartais ir jie patys jų atsiveža, norėdami manęs paklausinėti. Pavyzdžiui, besilankant Narkūnų piliakalnyje, Utenos rajone, vienas iš ekskursijos dalyvių išsitraukė akmeninį kirvelį, pasakodamas, kad tėvai jį rado šioje vietoje, piliakalnio papėdėje tekančiame upelyje. Žmonės dažnai nuoširdžiai nustemba – senovės Lietuvos gyventojai jau mokėjo kirvį pasidaryti, ir dar taip lygiai, gražiai, taisyklingai?

Visuomenę yra persmelkusi evoliucinė teorija, kuria vadovaujantis mūsų protėviai dar kone medžiuose gyveno arba buvo ką tik iš jų nulipę, o mes štai jau esame pažangos ir civilizacijos viršūnė. Daugelis įsivaizduoja, kad baltai buvo laukiniai. Su tuo tikrai nesinori sutikti.

Yra kultūrų, civilizacijų, kurios yra pačios sau pakankamos ir mes turime sau pripažinti – baltų kultūra ir net civilizacija (daugelis mokslininkų nevengia ir tokio termino) buvo pati sau pakankama.

Prisiminiau gerą pavyzdį: mūsų kraštus apie III a. pasiekė daiktai, papuošalai, įvairūs turtai iš Romos imperijos provincijų. Mes randam ir žiestos keramikos indų, žinom, kad baltų gentys juos bandė kopijuoti, bet viena karta ar dvi ir jie pradingsta, šių lengvų, plonasienių indų apyvokoje nebelieka. Mūsų protėviai toliau lipdo sau dažniausiai masyvius, storasienius puodus su gausiom granito priemaišom. Kodėl pas mus nerado vietos tie „geresnieji“? Akivaizdu, kad jų nereikėjo. Indai, tuo metu buvę buityje, buvo geri ir kitų nereikėjo. Praėjo dar tūkstantis ar daugiau metų, kai pas mus pasirodė pasukamas žiedimo, paskui jau ir inertinis ratas, mes perėjome prie puodų žiedimo, sparčiai vystėsi šis amatas. Tačiau tūkstantį metų apie tai nebuvo minties, to nereikėjo.

Kai mes išsivaduosime iš menkinančio požiūrio į senovę, nustosime protėviams kelti reikalavimus, priimsime juos tokius, kokie jie buvo, kitaip pažvelgsime ir į tai, ką jie mums paliko – į šimtus piliakalnių, rankomis supiltus pilkapius. Tai kultūra, kuri galėjo ir sukūrė beprotiškai daug, o kad mums po šimtų metų teliko šukės, nes daug kas, pagaminto iš organinių medžiagų, tiesiog sunyko, tai ne trūkumas. Protėvių istorija mus moko ir praturtinta. Belieka palinkėti drąsos tai pripažinti.

https://rb.gy/prohzd