Publikacijos

Milda Varnauskaitė / R. Verseckaitės nuotr.

LRT.lt

„Praleiskite kelias valandas su žmogumi, pasakodami vienas kitam istorijas, ir jūs išsiskirsite kaip geriausi draugai!“ – pastebi profesionali istorijų žodžiu pasakotoja ir pasakojimo meno mokytoja Milda Varnauskaitė. Ji atskleidžia, kokių įgūdžių reikia geram istorijų pasakotojui, kuo jam svarbi intuicija, kaip šioje srityje sekasi lietuviams.

– Milda, kaip Jūs tapote profesionalia istorijų pasakotoja?

– Labai spontaniškai, intuityviai: perskaičiau straipsnį apie istorijų pasakotoją Sitą Brandą britų „The Guardian“ laikraštyje ir iškart susižavėjau, pagalvojau – noriu! Išsigūglinau istorijų pasakotojų kursus Amsterdame ir nuvykau ten savaitgaliui. Iškart supratau, kad čia mano. Viską metusi išvažiavau mokytis toliau. Pajutau tiek galios, tėkmės šiame mene! Pirmaisiais metais man atrodė, kad galiu kiaurai sienas eiti dėl užgimusios svajonės tapti pasakotoja.

Šiandien Jums galėčiau pasakoti be sustojimo devynias valandas – ir čia mažai. Repertuaras auga iš lėto. Tarp savo kolegų esu dar jauna pasakotoja. Galiausiai kai kurios istorijos, ypač autofikcinės, išsisemia, išpasakoji jas ir padedi į šalį. O pasakodama pasakas, mitus aš tarsi prisijungiu prie kažkokio šaltinio, jaučiu, kad tikrai ne viena pasakoju (juokiasi).

– Vienas naujausių Jūsų pasakojimų – „Drebulė, Eglės dukra“, pagal Eglės žalčių karalienės pasaką. Kaip ji pateko į Jūsų akiratį, ką joje atradote sau?

– Kai mokiausi istorijų pasakojimo Osle (kursas vadinosi „Istorijų pasakojimas kaip meninis tyrimas“), mums reikėjo susirasti medžiagą, su kuria dirbsime kurso metu. Nieko labai įdomaus sau neradau anglų kalba ir kažkaip ta Eglės pasaka papuolė... Labai nenorėjau jos, jaučiau atmetimą – užaugus Lietuvoje ji man atrodė jau tokia nuvalkiota, ko tik apie ją nesukurta – nuo skulptūrų iki filmukų. Tačiau dėstytojai paragino patyrinėti pasakos populiarumą Lietuvoje, tad to vedina pagalvojau, kad galima joje ką nors įdomaus atrasti ir ėmiau vėl skaityti.

Medžiagą renkuosi labai intuityviai. Taip ir šiuo atveju nutiko – tas pasakos momentas, kai Drebulė apkaltinama, kad išdavė tėvo paslaptį, kad yra silpna, kažkodėl labai erzino, norėjau jį kitaip išspręsti. Mąsčiau, o kodėl negalima pasiūlyti versijos, kur ji kartu su motina turi daugiau jėgos, sprendimo galios, o nėra tampomos iš vienos scenos į kitą? Taip su šiuo pasakojimu pradėjau dirbti 2020 m. Procesas vyko gana lėtai, nesinorėjo man šio teksto laužti, o jį išplėsti, atrasti jo logiką savo viduje. Skaičiau daug Eglės žalčių karalienės versijų, jose ėmė matytis daugiau galimybių pateikti ir savo versiją.

– Kaip manote, kodėl ši pasaka mus iki šiol taip jaudina ar sukelia atmetimą, kaip kad Jums?

– Pasakos kodai mums tiesiog archetipiškai įėję į kraują, todėl taip jaudina. Ten dar yra nemažai smurto, kuris mus, lietuvius, kaip visuomenę kažkodėl ypač veikia. Palyginti su kitomis visuomenėmis, kuriose gyvenau, kasdienybėje mes tikrai daugiau patiriame mikroagresijos: mus tai aprėkia kasininkė, tai „nusodina“ kolegos, tai kiti vairuotojai kelyje „paauklėja“ agresyviai vairuodami. Intuityviai nenorėjau į savo pasakojimą įtraukti dalgių scenos, kai Eglės broliai žudo žaltį; siekiau, kad viskas išsirištų per moterišką bendrystę.

– Kokių įgūdžių yra mokomasi istorijų pasakojimo kursuose? Kas yra svarbiausia geram istorijų pasakotojui?

– Istorijų pasakojimas žodžiu yra performansas, gyvas pasirodymas, kuriam ruoši, tobulini savo įrankį – kūną. Ruošiesi tiek fiziškai, tiek emociškai, nes pasirodymo metu neužsidėsi kaukės. Dabar galiu pasakyti, jog turiu jautrų įrankį, bet, žinoma, tobulėjimas niekada nesustoja. Tam pasiekti reikėjo nueiti ilgą kelią, atrakinti daug savo baimių, kurioms, atrodo, galo nesimato!

Vos atvykusi į Amsterdamą pasakojau gan lietuviška maniera: šiek tiek norėdama pasiguosti. Turėjau labai griežtą mokytoją, kuris man pasakė, kad skambu kaip durų kilimėlis. Susimąsčiau, na, nelabai noriu būti durų kilimėliu (juokiasi). Mokiausi balso pasiruošimo, bet kartu ir daugybės psichologinių dalykų, pavyzdžiui, išmokti priimti savo pyktį ir šią emociją reguliuoti. Pasirodymo metu mano emocijos būna tikros, nesuvaidintos, jos įvyksta (arba ne) čia ir dabar. Tam įtakos turi ne tik mano pasiruošimas, bet ir auditorijos įsitraukimas, nes pasakojimo pasirodymas yra dialogas. Teko taip išmokti priimti ir savo liūdesį, ir juoką, humorą. Kai nuvažiavau mokytis, viską norėjau sakyti rimtai, „teisingai“. Tas pats mokytojas man sako: „Milda, tu tokia juokinga!“ Aš supykau – nenoriu būti juokinga! (juokiasi) Bet, žinoma, išmokau tai priimti, kad galiu būti juokinga, kai visai to nenoriu, todėl dabar man gera, kai galiu prajuokinti žmones. Juoku galima atverti žmonių širdis.

Žinoma, dar yra darbas su skirtingomis pasakojimo struktūromis. Pati paprasčiausia – tai išmokti pasakoti nuo A iki B, paskui po truputį gali imtis sudėtingesnių struktūrų, kuriose gali išeiti į visai kitą aplinką ir paskui visus klausytojus sugrąžinti į pradinį tašką Gali pasakoti mozaikiškai ar tiesiai, linijine tvarka.

– Ar moterys ir vyrai pasakoja istorijas, to mokosi panašiai, ar yra skirtumų?

– Mokymuose, istorijų pasakojimo dirbtuvėse didžioji dalis būna moterų, o per renginius gyvai 80 proc. pasakoja vyrai. Galbūt jie neturi tokio socialinio spaudimo, bando, žaidžia ir mokosi darydami, klysdami. O moterys dažnai mano, kad jos turi būti tobulai pasiruošusios ir tik tada gali kažką viešai pasakyti.

Tą matau ne tik Lietuvoje, bet ir Nyderlanduose. Kai pradėjau pasakoti Amsterdame, pagrindinėje istorijų pasakojimo vietoje tikrai buvo daugiausia vyrų: renginyje, pavyzdžiui, išgirsdavai penkis pasakojančius vyrus ir dvi moteris. Auditorijos ėmė skųstis, kad trūksta įvairovės, kad renginiai neatspindi visuomenės, tad per istorijų pasakojimo renginius buvo įvestos kvotos, kuratoriai imti skatinti ieškoti pasakojančių moterų, nepaisant jų patirties. Tokiu būdu ir aš gavau daugiau galimybių pasakoti, nors mano lygis ir nebuvo tuomet pats geriausias. Pakliuvusi į renginį galėjau praktikuotis ir taip augti. Kartu su manimi išaugo, sustiprėjo nemažai pasakojančių moterų. Lietuvoje mes daugiau ar mažiau visi nedrąsūs pasakoti savo istorijas viešai.

– Kokie, Jūsų akimis, istorijų pasakotojai yra lietuviai?

– Yra labiau pasakojančios kultūros ir mažiau pasakojančios kultūros. Kai mokiausi, mano mokytojai buvo iš Artimųjų Rytų, kur pasakojimo žodžiu tradicija iki šiol labai gyva. Kas nors nutinka ir jie natūraliai ima pasakoti istoriją.

Lietuvoje, manau, egzistuoja gana stipri tylėjimo kultūra: geriau nesakyt, geriau patylėt, tarsi nuolatos žmonės jaustų pavojų, kad jei pasakys, kažkas nutiks, negrįžtamai pasikeis.

Mokydama sakytinio istorijų pasakojimo Lietuvoje pastebiu, jog pasakojant istorijas, ypač asmenines, labai arti būna kokios nors traumos. Aš nesu psichoterapeutė, kad galėčiau jas atverti, todėl reikia labai atsargiai dirbti.

Viena iš pagrindinių profesionalaus meninio pasakojimo taisyklių – nekalbėti iš žaizdos, iš skausmo. Tik išlaikęs distanciją su tam tikrais skaudžiais įvykiais savo gyvenime, gali pradėti konstruoti pasakojimą. Įvairių mums gyvenime nutinkančių įvykių pasirinkti negalime, tačiau galime pasirinkti, kaip apie juos pasakosime.

Man pačiai kainavo daug fizinių ir dvasinių jėgų pradėti pasakoti gyvai prieš publiką: suprantu, kad tai stiprios tylėjimo kultūros pasekmė. Savo studentams užtat sakau, jūs pasakokit ir kaskart sau plokit! Jūsų tėvai nekalbėjo, seneliai, proseneliai, o jūs – pasakojat! Tai laimėjimas.

Viešojoje erdvėje nemėgstu dirbtinio, patosiško pasakojimo, ceremonialumo. Man tai nėra labai įdomu. Tikrų grynuolių atrandu tiesiog dirbdama su žmonėmis įvairiose pasakojimų dirbtuvėse. Būna, nustembu, kaip jie formuoja pasakojimą, atskleidžia įdomų požiūrį, savo brandą.

– Kokią įvardintumėte praktinę istorijų pasakojimų naudą?

– Istorijų pasakojimas įrašytas į mūsų DNR – mes negalime egzistuoti nepasakodami, tokiu būdu mes perduodame vertybes, informaciją, paaiškiname, kas esame, susitariame. Tai padėjo mums, kaip žmonijai, išlikti. Yra nemažai įdomių tyrimų apie tai, kad to žmogaus, kuris pasakoja, ir to, kuris klauso, smegenų ląstelės sinchronizuojasi. Tai reiškia, klausytojas gali patirti tai, ką pasakotojas kalba, užmegzti ypatingą emocinį ryšį. Praleiskite kelias valandas su žmogumi, pasakodami vienas kitam istorijas, ir jūs išsiskirsite kaip geriausi draugai!

Kai klausomės ar pasakojame, išsiskiria oksitocinas – hormonas, kuris išsiskiria apsikabinant, patiriant orgazmą, o moters organizme – kai ši gimdo ar žindo kūdikį. Tai hormonas, kuris padeda mums sukurti itin intymų ryšį, pasitikėjimą vieni kitais. Argi tai nėra fantastiška, kad oksitocino kiekis pakyla, kai klausomės ar pasakojame istorijas.

Bet koks performatyvus veiksmas duoda patirtį. Mes įeiname į tokį lauką, kuriame veikia ne vien žodžiai, bet ir fiziniai patyrimai, keičiantys mus. Mūsų smegenims nėra jokio skirtumo, ar iš tikro patiriame, ar įsivaizduojame. Nors viskas ir efemeriška, performatyvus veiksmas niekada nebūna toks pat, nes keičiasi auditorijos, pats atlikėjas, tačiau tokios patirtys turi potencialo pakeisti ir patį atlikėją, ir auditoriją. Galbūt vienas patirtis atsiminsite tik vieną vakarą, tačiau kitas – visą gyvenimą.

– Kokia yra Jūsų giliausia motyvacija, didžiausias atpildas šioje veikloje?

– Ryšys. Ir tiesiog tai, kad aš esu pasakotoja (juokiasi). Vis dar kartais negaliu tuo patikėti, kad gyvenu pasakodama istorijas ir mokydama šio meno kitus, gyvendama XXI amžiuje. Koks nuostabus tai užsiėmimas! Noriu pasakoti tol, kol turėsiu jėgų ir kol bus klausančių. Gyvas pasakojimas man yra kaip namai, kur galiu nusimesti visus socialinius įsipareigojimus, viską, ir būti labiausiai savimi.

https://rb.gy/yam2r