Publikacijos

Kelionė į Omaną / A. Dekinienės asmeninio archyvo nuotr.

LRT.lt

Keturios kelionių entuziastės ir verslios bendramintės – Daiva Viskontienė, Gitana Mačienė, Asta Dekinienė ir Rasa Baltė Balčiūnienė – leidosi į HAI instituto rengtą patyriminę kelionę į ligi tol mažai pažįstamą arabų kraštą – Omaną. Omano Sultonato garbės konsulė Vilniuje Boleta Senkienė joms padėjo susitikti ir pasikalbėti su vietos versliomis moterimis. Neįtikėtinos pažintys ir atradimai keliautojas lydėjo ir kitose šio stulbinančio pasaulio kampelio vietose.

Plačiau apie tai, kuo ypatingos yra pajautos kelionės bei kokius stereotipus griauna Omanas – LRT.lt straipsnyje.

Pajautos kelionė – kas tai?

„Keliaudami visuomet įsivardijame savo tikslus, ketinimus, kas mums šioje kelionėje yra svarbiausia – ar pailsinti kūną, ar pažinti kraštą, ar derinti keliavimą su darbu. Pajautos kelionės tikslas yra atsinaujinti. Pasisemti naujų patyrimų ir gebėti juos apmąstyti, reflektuoti, įsisąmoninti. Persijungti iš automatinio veikimo į patyriminį ir būtinai dovanoti sau pirmų kartų“, – pasakoja jau ne vieną pajautos kelionę rengusi verslo psichologė Rasa Baltė Balčiūnienė.

Jos pastebėjimu, geriausiai tokios kelionės pavyksta į jas leidžiantis be šeimos, bet su atsakingai pasirinktais bendraminčiais, su kuriais gali atsiriboti nuo buitinių kalbų, išgyventi lėtumo pojūtį.

„Patirti šalį gali tuomet, kai jauti visumą, kai pažindiniesi ne tik su šalies praeitimi, bet ir dabartimi bei ateitimi. Tam labai svarbūs gyvi kontaktai su vietiniais žmonėmis, iš kuo įvairesnių kontekstų, skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir pan. Tas pats galioja ir gidams – kuo skirtingesni jie bus, tuo daugiau sluoksnių ir požiūrių patirsite. Tai padeda užčiuopti tautos DNR, pajausti, kas ją išskiria iš kitų“.

Organizuodama tokias keliones R. Baltė Balčiūnienė visuomet stengiasi įtraukti veiklas ar renginius, kuriuos vietiniai organizuoja visų pirma dėl savęs. Taip pat pažinti gamtą ir joje atlikti įsikūnijimo praktikas (psichologijoje vadinamus išdėstymus), kurie perjungia psichiką, leidžia pastebėti save čia ir dabar, taip pat įžvelgti, kokia kryptimi judėti ateityje. Pasak jos, pajautos kelionės vertėtų pradėti aplankant mažesnius miestus, o sostines, kuriose globalios kultūros esti daugiausiai, palikti kelionės pabaigai.

„Įdomiausia vykti į tokias šalis, kurių dabartyje vyksta kas nors įdomaus, savotiškas virsmas. Mano minėtas atsinaujinimo momentas įvyksta tuomet, kai šalies istoriją, kultūrinį palikimą imi integruoti su tuo, kas vyksta dabar, taip naujai patirdamas ir savo paties dabartį“, – pažymi R. Baltė Balčiūnienė.

Kodėl Omanas?

„Šios kelionės tikslas buvo atsinaujinimas, nusinulinimas, savo senų stereotipų, neleidžiančių skleistis intuityvumui ir naujoms idėjoms, atmetimas“, – apie kelionę į Omaną pasakoja R. Baltė Balčiūnienė. Apie šią šalį ji buvau girdėjusi iš savo kolegės, kuri ten viešėjo ir sužadino smalsumą nuvykti ten ir pačiai.

„Įsitikinau, kad tai, ką ji sakė yra tiesa – tai stebuklų šalis, kurios dar nesugadino masinis turizmas. Norėjome pažinti vietinį mentalitetą, sužinoti apie moterų versle situaciją, ir visa tai mums pavyko. Tai buvo jutiminė, pajautos kelionė, kurios metu patyrėme daugybę pirmų kartų, daug įvairovės ir visiškai nestereotipinį pažinimą.“

Pasak kitos keliautojos, G. Mačienės, Omanas sugriovė tiek stereotipų, kiek jokia kita šalis. „Pradedant nuo gilios, senos šalies kultūros, kuria vietiniai labai didžiuojasi ir nesivaikydami globalių tendencijų nori išlaikyti, pabaigiant vyrų-moterų santykiu, moterų padėtimi. Mitų apie arabų kraštus yra labai daug ir mes juos taikome visoms arabiškoms šalims. Omane daugelis jų negalioja.“

D. Viskontienei įspūdį paliko tai, jog Omane moterys dirba, kuria verslus, o jų uždirbti pinigai lieka joms – uždarbį į šeimą turi atnešti vyrai. Kaip musulmonų šalyse yra įprasta, jie gali turėti kelias žmonas. „Dauguma žmonių, kuriuos sutikome, kalba angliškai, yra išsilavinę ir labai orūs, pagarbūs savo šalies, jos kultūros ir gilių istorinių šaknų atžvilgiu.“

Ką verta pamatyti Omane?

Į kelionę taip pat vykusiai A. Dekinienei didžiausią įspūdį paliko Omano gamta ir žmonių santykis su ja. Didelės, išplėstinės omaniečių šeimos mėgsta vykti prie jūros, rengti piknikus. Omane yra įspūdingi, per visą šalį besidriekiantys al Chadžaro kalnai, kuriuose keliautojos leidosi į keturių valandų žygį ir pamatė nuostabios gamtos vaizdus, daugybę skirtingų uolinių kalnų spalvų. Taip pat aplankė gyvą dykumą, kurioje gyvena gausybė bestuburių rūšių. Plaukiodamos su delfinais, bendrakeleivės išgirdo, jog Arabijos jūroje gyvena didžiulė įvairovė vandens gyvūnų — tarsi skirtingų jų rūšių saugykla.

„Vienas įspūdingiausių patyrimų buvo maudynės naktį Arabijos jūroje, joje šviečiant planktonui. Šis reiškinys vyksta tik vasario ir kovo mėnesiais. Jausmas – tarsi maudytumeisi kosmose – virš tavęs ir aplink tave – žvaigždės“, – pasakoja A. Dekinienė.

R. Baltė Balčiūnienė rekomenduoja patirti nakvynę dykumoje: „Ten mes nakvojome mums paruoštose jurtose, tačiau aš paprašiau miegoti po atviru dangumi. Lova man buvo paruošta tiesiog dykumoje, ant kelių čiužinių užklojus baltą patalynę. Jausmas naktį girdint spengiančią tylą, aplink save beribę dykumą, o virš savęs – žvaigždėtą dangų – neįtikėtinas. Kartu supratau, jog mums turbūt evoliuciškai saugiau užmigti, kai virš galvos turime stogą ar tiesiog aiškiai apribotą erdvę.“

Keliautojos pataria aplankyti ir turgų Nizvoje – senojoje šalies sostinėje. „Kiek ten veiksmo, performansui prilygstančios, tūkstančius metų siekiančios prekybos, pritraukiančios daugybę žiūrovų net iš vietinių tarpo. Akivaizdu, jog jie turi prekybinį geną. Stebėti gyvą, energingą, sandoriais akis į akį grindžiamą rinką buvo be galo įdomu“, – įspūdžiais dalijasi R. Baltė Balčiūnienė.

Beje, Omane nėra taip įprasta derėtis, kaip kitose arabų šalyse, kainos čia nėra tokios iškeltos.

Virsmo laikas

Omanas šiuo metu yra labai saugi šalis, stipriai pasikeitusi per pastaruosius 40 metų, kai ilgametį sultoną pakeitė jo sūnus Kabusas Bin Saidas, daug dėmesio skyręs šalies švietimui, mokyklų steigimui, pabrėžęs moterų edukacijos svarbą. „Jis įgalino žmones atkurti šalį, suteikė jiems pasitikėjimo ir kartu atsakomybės, jog daug kas priklauso nuo jų. Žmonės tiki, jog turi klestėjimo geną, ir mena savo šalies didybės laikus, kai valdė didžiąją dalį Persijos įlankos“, – pasakoja D. Viskontienė. Šiuo metu omaniečiai siekia paskatinti turizmą šalyje, kuris siekia vos penkis procentus viso BVP (apie 80 proc. užima naftos pramonė, likusią dalį – žemės ūkis).

Didelį įspūdį D. Viskontienei paliko vietinių suvokimas apie tai, kad modernizacija nėra tolygi vakarėjimui, kitaip sakant Vakarų pasaulio kultūros vertybių priėmimui. Anot jų, kai tampi pasekėju, prarandi savo galią.

„Omanas yra išties ta vieta, kurioje, klausydamas vietinių, stiprini ir savo tapatybę, nunyksta noras būti panašiu į ką nors kitą. Vystymosi, augimo kelias gali būti ir toks – modernėjant ant savo autentiškų pamatų“, – pastebi R. Baltė Balčiūnienė.

Vietiniai raginami tuoktis ir gimdyti vaikus su Omano gyventojais, jog jų tauta išliktų, nesimaišytų. Tačiau kalbantis su vietiniais, keliautojos ne kartą girdėjo, jog jie svajotų apie sutuoktinius iš kitų šalių.

„Klausydamasi vietinių gyventojų svajonių ir gyvenimo tikslų vis pagalvodavau, kad svajonės dažniausiai gimsta iš mūsų patirties ir kuo daugiau tą patirtį plečiame, tuo plačiau galime svajoti ir suprasti, kad norime visai kitų dalykų, nei įsivaizdavome“, – dalijasi A. Dekinienė.

Poetų tauta, mokanti prisitaikyti prie gamtos

Omano gyventojai keliautojoms atsiskleidė kaip labai stiprų ryšį su gamta turintys žmonės, be galo pastabūs ir intuityvūs. „Nuvykus į milžiniškų vėžlių (sakoma, jog tai seniausia vėžlių rūšis) perimvietę, mes nustebome, kaip vietinis gyventojas sugebėjo visiškoje tamsoje už kokio kilometro įžvelgti iš jūros išropojantį vėžlį, kai mes, tuo tarpu, nesugebėjome absoliučiai nieko matyti. Laikyti ant rankų ką tik išsiritusį vėžliuką irgi ypatinga, labai jautri patirtis“, – įspūdžiais dalijasi A. Dekinienė.

Vietiniai išmoko gyventi puikiai prisitaikydami prie gamtos sąlygų, jų kismo, greitai ir ryžtingai priimdami sprendimus. Nekart keliautojos atkreipė dėmesį, jog jie net nepasitarę puola veikti.

Anot G. Mačienės, omaniečiai – poetų tauta, besimokantys žodžio grožio jau nuo mažens. „Man dar įsiminė, jog jie dirba nuo 7 ryto iki 14 val dienos, tad turi visą vakarą laisvalaikiui ar kūrybai“, – pastebėjo ji.

Pokyčiai po pajautos kelionės

„Jaučiuosi patyrusi kitokio pasaulio pojūtį, jaučiu sustiprėjusį galios centrą, tartum viduje išsiplėtė erdvė, – pasakoja D. Viskontienė, – Sutapo, jog po kelionės darbe priėmiau naują žmogų, kurį anksčiau, atsižvelgdama į jo žinias ir kompetencijas, būčiau vertinusi kaip autoritetą, tačiau dabar aiškiau matau, kas iš jo žinių gali funkcionuoti mūsų įmonės kultūroje, o prie ko turi prisitaikyti jis pats. Omano kelionės sustiprintą savo galios centrą taip ir apibūdinčiau – augdamas, inovuodamas neišeini iš savo konteksto, neimituoji kitų ir išlaikai savastį.“

G. Mačienė teigia taip pat jaučianti daugiau energijos: „Grįžo didesnis pasitikėjimas, veikimas lėčiau ir užtikrinčiau.“

„Dažnoje kelionėje automatinį smegenų režimo tinklą keičia patyriminis, o šioje kelionėje jis veikė itin stipriai – tiesiog jaučiau, kaip pradėjome mąstyti ir matyti iš naujo požiūrio, tarsi išlipdamos iš įprastinių savęs rėmų“, – apibendrina R. Baltė Balčiūnienė.

https://rb.gy/9c7pz