Publikacijos

Carol Miranda / Asmeninio albumo nuotr.

Menininkė, ontomeno (angl. Ontoart) krypties praktikė iš San Paulo Carol Miranda kuria ir moko kitus su didžiuliu džiaugsmu ir sykiu atsakomybe. Jai teko būti viena iš nedaugelio ontomeno pradininko, profesoriaus Antonio Meneghetti mokinių ir jo filosofijos tęsėjų. Ontomenas apima ne tik kūrybines technikas, tai – ir gyvenimo būdas, propaguojantis darną, grožį ir kartu menininko atsakomybę neprislėgti žiūrovo savo pasąmonės šešėliais. Su C. Miranda kalbėjomės prieš „Amres Art“ galerijos organizuotą jos vizitą į Lietuvą ir Latviją.

– Carol, kaip Jūs atradote ontomeno kryptį ir pradėjote ja sekti?

– Dovaną menui, kūrybai turėjau nuo gimimo, bet ontomeną man užtruko atrasti. Visų pirma todėl, kad tai ne tik būdas tapyti, bet ir būdas gyventi. Tai gyvenimo filosofija.

Pirmasis mano kontaktas su ontomenu įvyko, kai man buvo aštuoniolika – dvidešimt metų ir aš pradėjau dirbti sekretore ontopsichologijos asociacijoje Brazilijoje. Tada pirmą sykį pamačiau ontospichologijos ir ontomeno pradininko, profesoriaus Antonio Meneghetti paveikslus. Jie man pasirodė neįprasti, keisti, o kartu labai traukė, jaučiau, kad jie mane gerai veikia.

Norėjau sužinoti apie ontomeną daugiau, ėmiau labiau į tai gilintis. Kai man suėjo 28-eri, nuvykau į Italiją mokytis gyvai iš paties profesoriaus. Ne tik mokiausi, bet ir dirbau su juo dešimt metų; pagal išsilavinimą esu grafikos dizainerė, tuo užsiėmiau ir Italijoje.

A. Meneghetti mane mokė, kaip pajausti erdvę, spalvas, raides, kaip sukurti reklamą, viršelį, kvietimą, kuris išsyk perduotų esminę žinutę, akcentuotų svarbiausią tikslą, skleistų gerą energiją. Čia reikia pasakyti, kad A. Meneghetti buvo mokslininkas, tad ir mokydamas šių subtilybių jis buvo labai tikslus, argumentuotas, reiklus.

Jis teigė, jog ontomenas egzistavo visais laikais, tik jis jam sukūrė koncepciją, naują pavadinimą. Pavyzdžiui, zen menas Japonijoje kalba apie tuos pačius dalykus. Tai būties, gyvenimo menas, jis perteikia gyvybę.

Vėliau ėmiau mokytis interjero dizaino, kūriau šilko gaminius su jo tapybos raštais. Profesorius mane išmokė kaip tapyti ant drabužių. Po jo mirties pradėjau tapyti paveikslus pati, ant drobės ir dabar toliau tai tęsiu.

Tai, kad turėjau galimybę mokytis iš paties A. Meneghetti, yra didžiulė privilegija ir kartu atsakomybė. Jaučiu, kad reikia visą savo patirtį ir įgytas žinias vieną dieną aprašyti knygoje.

– Profesorius teigė, jog ontomenas egzistavo visais laikais, visgi jį įtvirtino 1970-aisiais Italijoje. Kiek žinau, tai buvo labai kūrybiškos, organiškos aplinkybės?

– Taip, išties – tai buvo susitikimas su grupe įvairių sričių menininkų. A. Meneghetti paprašė jų, kol pats gros fortepijonu, kad jie kurtų – tapytų, fotografuotų tai, ko jiems tą akimirką norisi, ką jie jaučia. Po šios kūrybinės sesijos jis pasakojo, kad tai buvo nuostabi patirtis.

A. Meneghetti vėliau surengė parodą ir eksponavo tai, kas buvo sukurta to kūrybinio vyksmo metu. Viskas buvo parduoda akimirksniu. Kodėl žmonėms tai patiko? Kūrybinis procesas, kurio metu buvo sukurti tie meno kūriniai, buvo toks šviesus ir gyvas, kad tai atsispindėjo ir meno kūriniuose.

– „Gyvas“, „gyvybingas“ yra svarbūs žodžiai ontoarte, tiesa?

– Labai, jie esminiai. Vienas iš svarbiausių ontomeno principų – jis turi būti gyvybingas, transliuoti svarbiausias humanistines vertybes, gerbti gamtą, žmogų. Jis turi būti gražus. Šiuolaikinis menas neakcentuoja grožio, kartais atvirkščiai – ieško įkvėpimo problemose, skausme, iškelia opius, skaudžius klausimus. Tačiau būtent grožis yra mūsų maistas sielai, jis padeda mums gyventi kokybiškai, pilnavertiškai.

Esu žiūrėjusi puikų BBC dokumentinį filmą „Why Beauty Matters“, kuriame perteikiamos filosofo Rogerio Scrutono idėjos visiškai sutampa su A. Meneghetti filosofija.

– Stabtelkime ties grožiu. Kaip jis mus veikia ne vien kaip estetinio pasitenkinimo šaltinis?

– Prieš kurį laiką išmokome, kad reikia rūpintis savo kūnu. Niekas nebekvestionuoja, ar gerai, ar negerai yra rūkyti, kodėl būtina mankštintis, sveikai valgyti, gerai išsimiegoti. Per pandeminį laikotarpį daugiau ėmėme kalbėti apie emocinę sveikatą. Grožio įsileidimas į savo gyvenimą – tai irgi rūpestis savimi, kuris turi įtakos mūsų savijautai, mąstymui, gyvenimo kokybei. Viskas yra susiję – kaip jaučiamės, taip ir mąstome, taip ir kalbame, veikiame.

Menas – ne tik tapyba, bet ir muzika, šokis, architektūra ir t. t. – mums daro didžiulį poveikį, kurio kartais patys nesuprantame.

Reikia pridurti, kad grožis susijęs ne tik su menu. Tai ir ką tik nuskintos gėlės tavo svetainėje, tai ir kaip tu rengiesi, kaip tu nubundi, kokį maistą valgai. Kasdienybėje irgi gali būti daug grožio. Labai svarbu rūpintis ne tik tuo, ką dedi į savo kūną, bet ir ką žiūri, klausai, skaitai. Ypač šiais laikais itin sunku išlaikyti tą vidinę švarą, matyti daugiau grožio ir jausti vidinę pusiausvyrą, bet stengtis verta ir reikia.

– Svarbi ir erdvė, aplinka, kuri mus supa. A. Meneghetti yra iškėlęs genius loci idėją, ar galėtumėte ją trumpai paaiškinti?

– Pati koncepcija buvo sukurta dar romėnų. Tai tam tikros vietos turima energija, dvasia, kurią sunku apibūdinti, bet joje atsidūrus ją išsyk pajunti. A. Meneghetti yra atradęs keletą vietų pasaulyje, nuostabių gamtos kampelių, kurie turi tokią stiprią energetiką, kad iškart jose tiesiog pasijunti geriau. Viena jų yra Lizaris Latvijoje, kur rugsėjo pabaigoje, per rudens lygiadienį, vesiu ontomeno užsiėmimus.

Beje, tokiose ypatingose vietose žmonės nuo senų senovės statydavo šventyklas, vienuolynus – atrasti ir įprasminti tas vietas visuomet būdavo svarbu.

– Ar grožis yra universalus, ar visgi subjektyvus dalykas?

– Man didžiulį įspūdį palieka tokios vietos kaip Partenonas Atėnuose, kurį statant buvo atsižvelgta į žmogaus matymo kampą, į fiziologiją. Tai tam tikros proporcijos, saikas, principai. Mes tai jaučiame ir matome. Tai universalu.

Tikrasis grožis taip pat pasižymi universaliomis humanistinėmis vertybėmis. Pavyzdžiui, tai laisvė rinktis tai, ką diktuoja tavo prigimtis, pašaukimas, tai socialinė bendrystė ir stiprūs ryšiai tarp žmonių, tai orumas, o taip pat aktyvus gyvenimas – judesys, nuolatinis mokymasis, kūryba.

Mano magistro laipsnio darbo tema buvo humanistinės vertybės reklamoje. Atsimenu, vienu metu joje dirbdama jaučiausi esanti krizėje: vis labiau nemėgau reklamos industrijos bandymų įtikinti žmones ką nors pirkti, jais manipuliuoti, tai mane tiesiog sekino. Kai pradėjau dirbti su A. Meneghetti, supratau, kad yra būdas dirbti reklamoje ir be nesąmoningo vartojimo skatinimo.

– Ontomene taip pat labai svarbu, kokioje būsenoje menininkas kuria, kaip jis puoselėja savo dvasinę sveikatą. Kaip Jūs rūpinatės savimi kaip menininke? Gal turite tam tikrų ritualų, rutiną?

– Mes visi turime pasąmonę ir tamsiųjų jos pusių. Labai svarbu, kad menininkas nekurtų jų stimuliuojamas, nes tai veikia ir žiūrovų psichiką. Žmonės pasąmoningai tai pajaus ir kažkiek tos būsenos priims patys.

A. Meneghetti yra nemažai pasakojęs, kaip menininkas turi rūpintis savimi, savo emocine sveikata ir jausti atsakomybę prieš žiūrovą, neteršti jo psichikos savo psichologinėmis problemomis. Ką daryti? Spręsti jas kitais būdais, galiausiai – tuo pačiu menu, kaip terapijos įrankiu, tik tuomet jo nerodyti plačiai publikai.

Kai būnu apnikta tamsesnių nuotaikų, imu ką nors sau kurti ir jaučiu, kad jau lengvėja, gerėja, žiūrėk, pereinu į visiškai kitą, pozityvią būseną ir jau tuomet imuosi kurti ne tik sau, bet ir kitiems.

Iš A. Meneghetti išmokau, kad geriausia kurti tvarkingoje, švarioje erdvėje, tai labai svarbu. Todėl dažniausiai pradedu nuo tvarkymosi ir jau vien tai padeda pasijausti geriau. Galiausiai, jei jaučiuosi išsibalansavusi – perskaitau bent puslapį iš ontopsichologijos knygų, ir vien tai padeda man susijungti su šia filosofija, vėl pajusti savo ašį.

Dabar daug eksperimentuoju su įvairiomis technikomis ir jaučiu, kad vien išmokimas ko nors naujo pakylėja, veikia labai stiprinančiai. Šiuo metu ieškau savo pačios technikos, kūrybos metodo.

– Kokią įsivaizduojate ontomeno ateitį, kokios norėtumėte?

– Norėčiau daugiau ontomeno parodų visame pasaulyje, daugiau menininkų, įsigilinusių, atradusių šią kryptį, šią filosofiją. Nuoširdžiai tikiu, kad tai taps dar didesniu judėjimu. Visų pirma todėl, kad mums ontomeno, jo vertybių, grožio reikia kaip niekada. Patys matome, kas nutinka, kai patiriame mažiau grožio, kai pamirštame pamatines vertybes.

https://rb.gy/akbcjr