Publikacijos

Ramunė Dirvanskienė / G. Staučės nuotr.

Dažnai sakome, kad svarbius sprendimus priimame racionaliai, gerai apgalvoję. O štai neuromokslininkai vis dažniau abejoja proto balso vaidmeniu. Tad kuo dažniau vadovaujamės – emocijomis, intuicija, o gal išmoktomis schemomis? Apie tai kalbamės su neuropsichologijos mokslų daktare Ramune Dirvanskiene.

– Ramune, kiek mes, žmonės, sprendimus priimame vadovaudamiesi racionaliu protu, o kiek emocijomis?

– Remiantis klasikine teorija, sprendimus priimame dviem būdais – algoritminiu ir euristiniu. Algoritminiu dažnai vadiname proto balsą – logišką, lėtą ir detalų, visapusišką ir nešališką informacijos įvertinimą, kai pasvėrus visą prieinamą informaciją pasirenkamas optimalus sprendimas.

Euristiniai sprendimai, atvirkščiai, yra greiti, pagrįsti emocijomis, ankstesne patirtimi, nuostatomis ir stereotipais, „už“ ir „prieš“ vertinimo gali nebūti. Euristiniai sprendimai dažnai priimami nesąmoningai, intuityviai, remiantis širdies balsu.

Remiantis šia sprendimų priėmimo teorija, dauguma mūsų pasirinkimų yra euristiniai vien todėl, kad jie greitesni, paprastesni. Jiems reikia mažiau smegenų išteklių, todėl neretai tai pirmas mūsų pasirinkimas, ypač tais atvejais, kai pasirinkimų pasekmės nesvarbios.

Pavyzdžiui, jei kaskart ryte algoritminiu būdu spręstume, ką apsirengti ar kaip išsivalyti dantis, niekada neišeitume iš namų. Todėl euristika, nors siejama su neapgalvotais sprendimais, taikoma ypač dažnai.

Kitos sprendimų priėmimo mokslinės teorijos teigia, kad sprendimo priėmimas yra apskritai emocinė veikla. Tai patvirtina ir neurovaizdinimo tyrimai, parodantys, kad priimant sprendimus aktyvuojama už emocijas atsakinga limbinė sistema.

Tad kiti teoretikai teigia, jog nors informacijos rinkimas ir lyginimas priskiriami aukštojo lygmens protinėms funkcijoms, apsisprendimas, kurią alternatyvą pasirinkti, visuomet turi akivaizdų emocinį komponentą. Tai patvirtina ir klinikinių atvejų aprašymai – asmenys, kurių emocijų centrai smegenyse pažeisti, sunkiai apsisprendžia arba dažnai keičia nuomonę.

– Kaip pastebėti mus veikiančius stereotipus ir automatizmą tais atvejais, kada išties galėtume labiau įsiklausyti į save?

– Visuomet derėtų prisiminti, kad keičiasi tiek situacija, tiek jos dalyviai. Jei pokalbis su pašnekovu praeityje buvo nesėkmingas, dar nereiškia, kad jis toks bus ir dabar. Juk pasikeitėte ir jūs, ir pašnekovas, ir supantis pasaulis. Kismas, vidinis ir išorinis, vyksta nuolat. Todėl kaskart vertėtų save pristabdyti, apsvarstyti, ar tikrai identiška reakcija yra adekvati pasikeitus situacijai, pasikeitus asmenims. Dar niekam nepakenkė stabtelėti ir situaciją įvertinti iš naujo, suteikiant jai daugiau objektyvumo.

– Rubrika, kurioje bus publikuojamas šis interviu, pavadinta „Intuityviam gyvenimui“ ir skirta autentiškam, tikresniam, pastabesniam gyvenimui kultivuoti. Kas mums labiausiai padeda tą tikrumą gyvenime pasiekti?

– Keletą metų Vilniaus universitete dėsčiau socialinę psichologiją ir per paskaitas studentams pasakodavau,kiek daug išorės veiksnių daro įtaką mūsų elgesiui. Po šio kurso tapau pastabesnė šiems veiksniams, dažniau pasvarstau, ar mano motyvacijos šaltiniai yra vidiniai, ar išoriniai, ėmiau daugiau remtis savo vertinimu ir sprendimais. Dabar, jei padarau klaidų, bent geriau suprantu jų priežastis ir atitinkamai galiu greičiau pataisyti jas lėmusį elgesį.

– Kaip neuromokslai aiškina mūsų intuicijos ar pajautos ir apskritai juslių svarbą? Dabar dažnai girdime raginimų sugrįžti iš proto į kūną, įsiklausyti į jį, nes ten galime užčiuopti tikrąjį save.

– Be juslių nebūtų suvokimo. Juk tam, kad nervinė sistema turėtų ką apdoroti (pažinimui ar grįžtamajam ryšiui), ji turi gauti stimulų iš juslių, sensorikos. Mūsų smegenys veikia ir kaip predikcinis aparatas – mes ne vien reaguojame į aplinką, bet ir nuolat bandome ją nuspėti. Tą matome ir neuroniniu lygmeniu, kaip ruošiantis galimam įnervinimui kyla nervinės ląstelės potencialas.

Kognityviniuose neuromoksluose intuicija aiškinama kaip spėjimas, nulemiantis, kokios jį patvirtinančios informacijos ieškosime juslėmis. Taigi mūsų dėmesys yra selektyvus, pagrįstas spėjimais – esame linkę pastebėti tai, ko tikimės, o dažniausiai tikimės to, su kuo buvome susidūrę praeityje. Suvokdami nesame visiškai objektyvūs, dėl patvirtinimo šališkumo nemažai mūsų spėjimams prieštaraujančios informacijos tiesiog nepastebime.

https://rb.gy/okmbvi