Publikacijos

„Kalbėdama apie augalus, aš labiausiai noriu, kad žmogus išmoktų sustoti ir į juos atidžiau pažvelgtų, ir visai nesvarbu, kad jis nežino tam tikrų augalo dalių ir jų pavadinimų“, – sako Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė dr. Radvilė Rimgailė-Voicik. Anot jos, nors iš mokslinės perspektyvos apie augalus žinome vis dar mažai, lietuviai nėra pamiršę savo gamtinės pajautos, įsitvirtinusios nuo pagonybės laikų.

– Radvile, kiek šiandien mes pažįstame augalų pasaulį?

– Kai mane pakvietė dėstyti botaniką Vilniaus universitete, suvokiau, kad noriu kitaip kalbėti apie augalus, ne tik įvardinant, kad stiebas būna keturbriaunis, o lapai paprasti arba sudėtiniai. Tai, kaip mes juos aprašome, nėra šios gyvybės formos esmė.

Kuo toliau ir giliau ėjau, tuo daugiau ėmiau pastebėti įdomių dalykų, atradau daug šaltinių, idėjų, minčių apie tai, kad augalai yra absoliučiai kitokia gyvybės forma. Net neturime pakankamai žodžių ir įgūdžių apie ją kalbėti. Kol kas dar tik bandome juos aprašyti. Dažnai klausiame, ar jie jaučia, ar girdi, ar juda – taikome tokias pat kategorijas, kaip ir žmogui.

Žinome, kad augalai skleidžia kvapą ir tai skirta jiems komunikuoti tarpusavyje arba su vabzdžiais, bet mes jų žinutės perskaityti nemokame – tik jaučiame, kad kvapas malonus arba ne, intensyvus arba silpnas.

Šiandien nemažai susižavėjimo kelia mikorizė – tai augalų ryšys su grybais, kuris veikia kaip internetas. Yra atlikti eksperimentai, kurie parodo, kad medis geba atpažinti, ar sudygę jauni augalai yra jo vaikai, ar ne, ir atsižvelgdamas į tai dalijasi anglimi, kuri reikalinga jiems užaugti. Apie tai kalbėdami mes vėl artiname juos prie žmonių – tarsi jie, kaip ir mes, globoja savo vaikus. Bet ar išties?

– Įdomu, kodėl turėdami šiuolaikines technologijas mes vis dar gana primityviai suvokiame augalų pasaulį?

– Tai, ką daro šiuolaikiniai mokslininkai – vis dar yra bandymai susipažinti. Iki šiol yra aprašomos naujos augalų rūšys. Pavyzdžiui, tropiniame regione atrandamas koks nors šimtametis didžiulis medis, kurio iki tol niekas nepastebėjo.

Manau, kad didelė kliūtis mums kitaip pažinti ir suvokti augalus, tai – nuolatinis lyginimas, apie kurį jau užsiminiau. Ypač su gyvūnais. Pavyzdžiui, klasikiniuose vadovėliuose įvardijama – gyvūnas juda, augalas – ne. Iš tikrųjų, augalas irgi juda, tik jo judėjimas vyksta kitoje laiko skalėje, jis ištempia laike. Lyginant augalus ir gyvūnus dažnai sakoma – štai šis požymis yra progresyvus, o šis – primityvus.

Aišku, dažniausiai tie primityvieji požymiai tenka augalams, o mūsų sąmonėje žodis „primityvus“ reiškia „prastesnis“, „ne toks svarbus“. Bet ar tikrai? Augalai gyvuoja šioje žemėje daug ilgiau nei mes, tad reiškia jie yra geriau prisitaikę, geriau moka adaptuotis.

Yra tokia sritis – fitosemiotika, kuri tyrinėja augalo aplinkos pajautimą. Tai yra, kaip mes galėtume įvertinti, ar augalas žino, kad už jo ribų kažkas yra? Tai filosofinis, dar neišspręstas klausimas. Klasikiniuose leidiniuose yra sakoma, kad augalas nežino, kad už jo ribų yra kiti augalai, ar kad apskritai egzistuoja aplinka už jo ribų.

Bet kaip tada paaiškinti mano minėtą mikorizę – augalų internetą? (juokiasi). Man atrodo, kad augalų pasaulį pažįstame ne geriau nei NSO – egzistuoja daugiau fantastikos elementų nei tikrų žinių.

Studentams mėgstu pasakoti apie neadekvačią kai kurių neuromokslininkų reakciją, esą augalų elgsenos tyrimai yra tiesiog negalimi. Mokslininkė Monika Gagliano, pabandė pakartoti Pavlovo eksperimentą su pupų daigais. Ji pabandė apmokyti pupos daigus, kad šie susietų ventiliatorių su šviesos šaltiniu ir pradėtų augti vos jam papūtus, nors šviesos šaltinio ir nėra. Prie šio eksperimento dirbo rimti matematikai, statistiškai viskas atlikta nepriekaištingai, tik šis eksperimentas dar nėra pakartotas. Monika teigia, jog augalai gali įsivaizduoti šviesą, kurios realiai nėra. Įsivaizduoti! Skamba galingai.

Po šio eksperimento kilo didžiulis mokslininkų ažiotažas, jie piktinosi klausdami, ką reiškia „įsivaizduoti“, ar augalai gali atsiminti? Tai, kad dalis mokslininkų negali pažvelgti į augalus plačiau, be nuostatų, labai kiša koją.

– O Jūs galvojate, jog augalai turi atmintį?

– Augalų atmintimi mes galėtume laikyti vien tai, kad jie geba prisitaikyti prie streso. Pavyzdžiui, susidūrę su sausra vieną kartą, kitąsyk jie jau gali efektyviau prie jos prisitaikyti. Nors to atmintimi nevadiname, bet principas yra toks pat. Informacija ląstelėse pasikeičia. Yra tyrimų, kuriuose bandoma suprasti, kodėl ir kokia augalų populiacijos dalis išlaiko atmintį apie stresą – pastebėta, kad daugelis jų, tikėdamiesi sausros prasčiau auga, subrandina mažiau sėklų. O sausrai užėjus tikriausiai gali perspėti užmaršius, rizikuoti mėgstančius „kaimynus“.
Deja, bet kaip sakiau esame labai pradiniame taške. O gal ne deja – kaip tik labai įdomu gyventi tokiame laikmetyje, kai galime sužinoti apie šią gyvybės formą tokių įdomių dalykų.

– Teko klausytis interviu su Jumis, kur pasakojote, jog pasitelkus technologijas, augalai gali padėti aptikti bombas ar dingusius žmones. Čia yra dar viena didžiulė įdomi tema ir, matyt, neišnaudotas augalų potencialas.

– Taip, tikrai. Biotechnologijų įmonės Japonijoje nori sukurti mašinas, kurios vykdytų fotosintezę. Žmonės ir jų egzistavimas yra tiesiogiai priklausomas nuo deguonies, o tai reiškia, ir nuo augalų, jie daro įtaką atmosferos pusiausvyrai. Vis dėlto kol kas fotosintezės mašina ir medis nėra tolygūs – jau vien dėl ekonominės persvaros.

Tačiau yra labai įdomu tai, kad anksčiau dauguma eksperimentų būdavo atliekama su gyvūninėmis arba mieliagrybių ląstelėmis. Masačusetso technologijų institute šiuo metu vykdoma daugybę eksperimentų, pasitelkiant augalą kaip daviklį.

Po jūsų minėto interviu sulaukiau klausimų, ar tokie eksperimentai yra etiški augalų atžvilgiu. Su gyvūnais eksperimentai vyksta daugybę metų. Su augalais – taip pat. Keičiasi tik eksperimentų pobūdis. Tai žengiame dar vieną pažinimo žingsnį ir mąstome jau truputį plačiau.

– Augalija ilgą laiką buvo vertinama pirmiausia pagal ekonominės botanikos principą – tai reiškia, kiek ji gali žmogų išmaitinti, aprengti, suteikti medžiagas namų statybai ir pan. Šiandien vis daugiau kalbame ir apie psichologinę, terapinę naudą. Kaip manote, koks yra lietuvių santykis su gamta?

– Gamtojautos praktika, būdinga lietuviams dar nuo pagonybės laikų, egzistuoja iki šiol. Eiti apsikabinti medžius, atsisėsti prie upelio ir tiesiog ramiai pabūti mums neatrodo kažkoks keistas užsiėmimas.

Esu vedusi seminarą mokytojams apie aklumą augalams – tai fenomenas, kai mūsų smegenys augalus nufiltruoja kaip nesvarbią informaciją. Po to seminaro sulaukiau nemažai entuziastingų atsiliepimų, viena mokytoja sakė: „Aš taip ir žinojau, kad mano petražolės kažką jaučia!“ (juokiasi).

Lietuvoje dar tikrai nesame labai nutolę nuo gamtos. Tik pastebiu nemažai nuvertinimo – esą, per mažai žinome augalų pavadinimų ar panašiai. Aš manau, kad nėra rimto ar ne rimto domėjimosi gamta. Tu tiesiog vieną dieną sustoji ir pradedi pastebėti detales, tau kyla noras sužinoti daugiau, ir visai nesvarbu, kad nežinai vienos ar kitos augalo dalies pavadinimo.

Kalbėdama apie augalus labiausiai noriu, kad žmogus išmoktų sustoti ir į juos atidžiau pažvelgtų, pagalvotų, jam kiltų noras sužinoti. Tiesa, su šaltiniais lietuvių kalba yra pakankamai problematiška, nes dauguma jų pakankamai sudėtingi, o tai, kas pasiekiama internete, ne viskas tikslu. Bet jei atsiranda noras stabtelėti ir pasigilinti, man atrodo, mes judame labai teisinga linkme.

Pastebiu tik, jog žmonės yra itin linkę norėti tvarkos gamtoje – ar tai miesto ar asmeniniuose želdynuose. Ta penkiais milimetrais nupjauta žolė ir simetrija – nėra natūrali ir gamtai reikalinga. Tai nereiškia, kad visur reikia palikti vešėti žoles ar nerinkti pūvančių lapų, bet kai kur juos tikrai galima palikti, kad augmenija dar geriau augtų ir atsiskleistų. Pusiausvyra natūralioje sistemoje yra nesusijusi su sutvarkyta veja ar viena kultūra užsodintu mišku. Viskas gamtoje vyksta mozaikiškai, kompensaciniu principu. Todėl žmogui reikėtų mažiau vertinti antropocentriškai, galvojant, kad svarbiausia, jog mums būtų patogu ir gerai, o bet koks nuvirtęs rąstas parke – tai jau netvarka.

Vilnius gamtiniu požiūriu yra fantastinis miestas, jo šlaituose, kalvose dar yra likusios natūralios (ne)tvarkos.

– Kaip manote, ką pastabumas augalams ir gamtai suteikia žmogui psichologiniu požiūriu?

– Tai visų pirma gali būti kaip meditacijos, dėmesingumo praktika, galiausiai visiškai kitokios kokybės poilsis, po kurio išties jautiesi pailsėjęs. Kai gamta netampa paprastu žaliu lauku be jokių skirtumų, imi būti pastabesnis sau ir pasauliui apskritai.

Intuityvaus gyvenimo gamtoje stebuklas man turbūt įvyko, kai su studentais pirmąkart išvykau į praktiką. Atėjome į pievą ir sakau – dabar mūsų tikslas čia rasti 50 rūšių. Visi ėmė purkštauti, kokias dar 50 rūšių, juk čia vien smilgos?

Susėdome pievoje ir ėmėme analizuoti. Pastebėjau, kad net ir tie studentai, kurie paskaitose sunkiai sutelkdavo dėmesį, ėmė vis labiau įsitraukti, pastebėti smulkius niuansus, atvirai ir nuoširdžiai viską priimti. Pagalvojau, kad mokantis tokių klasikinių dalykų reiktų kaip įmanoma daugiau būti gamtoje, išmokti sulėtėti, nurimti, leisti sau ne tik galvoti, bet ir jausti. Pirmąsyk galbūt ir nepavyks, bet kitąsyk, žiūrėk, jau jausiesi geriau, atsiminsi, įprasi.

Užtenka sustabdyti žmones ir atkreipti dėmesį – žiūrėkit, čia yra penkių skirtingų rūšių, spalvų ir formų samanos. Atsiveria tarsi kitas pasaulis. Stovi tame miške ar pievoje ir jauti, kad patys augalai tavo pasakojime dalyvauja. Savo ošimu, kvapais jie irgi kviečia pasiklausyti apie tai, kas čia vyksta šiandien. Kartu tai gali būti ir slėpynių žaidimas, lobių ieškojimas. Tokie išėjimai į gamtą yra labai reikalingi. Jie tikrai padeda geriau pastebėti ir suvokti bet kokią aplinką – šį įprotį atsineši iš gamtos.

https://rb.gy/y5yuod