Publikacijos

Eugenijus Žmuida / Stop kadras

IQ.lt

Tikėtina, kad pabandę pasigilinti, kokią įtaką mūsų savimonei daro epai ir mitai, smarkiai nustebsite. Savo laiku jie suteikė mūsų tautai tapatybę, sutelkė kovoti ir siekti laisvės. Tačiau ką jie byloja, kokias prasmes neša šiandien? Ar apskritai lietuviai turi savo epą? Daug pamąstymų ir priežastinių ryšių pateikia interviu su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininku, humanitarinių mokslų daktaru Eugenijumi Žmuida.

Kaip galėtumėte apibrėžti, kas tai yra epas?

Epas yra pati sudėtingiausia, išsamiausia, labiausiai besikeitusi literatūros rūšis. Lyrika ir drama palyginti nedaug pasikeitė, o epas perėjo įvairiausias raidos pakopas. Tai visų pirma yra pasakojimas, reprezentuojantis tautą, gentį, civilizaciją. Patys seniausieji mus pasiekia iš pirmųjų civilizacijų, tai Babilono, Sirijos, Homero epai, nuo kurių skaičiuojame grožinės literatūros pradžią. Taip pat labai ryškūs buvo viduramžių epai, užrašyti IX–XII a., o trečias svarbus etapas – nacionaliniai epai, kuriuos imta kurti XIX a. ir kurie dažniausiai būdavo autoriniai.

Kaip atsirado toks nacionalinių epų poreikis?

Tai sietina su nacionalizmu. Daugelis tautų tuo laiku tarytum nubudo, ėmė rūpintis savo tapatybe, kalba, kultūra, tai virto tokia kultūrine manija. Pradedant ieškoti šios manijos šaknų, reikėtų nužengti į XVIII a. – klasicizmą, Šviečiamąjį amžių, kai dominavo protas. Šio amžiaus pabaigoje plačiai tikėta, kad galima sukurti tobulą visuomenę – tarsi prancūzišką, su liniuote išmatuotą ir išdailintą sodą. Šiai idėjai greitai atsirado opozicija, iš kurios literatūroje kilo sentimentalizmo srovė – radikalus posūkis nuo racionalumo prie jausmų. Jeanas Jacques’as Rousseau paskelbė sensacingą traktatą „Samprotavimas apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus“, kuriame įvardijo, kad žmonių nelygybėyra didžiulė nelaimė žmonijai. Civilizacija iš tiesų ne progresuoja, o regresuoja. Štai priešistoriniais laikais gyvenę žmonės buvo laisvi, niekas jų neišnaudojo, maistu jie draugiškai dalijosi, keliavo, vadovavosi kilniais jausmais. J. J. Rousseau sukūrė „kilnaus laukinio“ mitą, ir nors ši jo idėja tuo laiku buvo visiška erezija, ji labai išplito, ją pasigavo ypač engiamos tautos. Jeigu pasižiūrėsime į pirmojo mūsų istoriko Simono Daukanto veikalus, pamatysime, kad jo požiūris yra tipiškas rusoistinis. Jis rašo apie lietuvius, laimingai gyvenančius giriose, medžiojančius, žvejojančius iš upių, dainuojančius, iki kol užsieniečiai įneša į kraštą nelygybės idėjas, baudžiavą, ir dabar tik kalba saugo tų senų nostalgiškų laikų atminimą. Ši idėja darė didelę įtaką nacionalizmo judėjimui. Jį dar labiau pakurstė anglų poligloto, sero Williamo Joneso perskaitytas pranešimas. Kurį laiką W. Jonesas dirbo konsulate Indijoje ir turėdamas laisvo laiko studijavo sanskritą. Grįžęs paskelbė, kad sanskrito, senovės graikų, lotynų, hebrajų kalbos yra giminingos, kilusios iš vienos prokalbės, ir taip suteikė pradžią lyginamajai kalbotyrai, sukėlė didžiulį susidomėjimą tautomis, kurių kalbos labai senos, bet buvo tarsi paraštėse. Trečią impulsą davė jau grynai literatūrinis reiškinys – tai škoto Jameso Macphersono paskelbtos „Osiano giesmės“ – herojinis keltų epas, neva tai išverstas iš senovinės keltų geilų kalbos. Osianas su kanklėmis dainuodavo keltų karžygių dainas iš tų laikų, kai šie dar nebuvo krikščionys, t. y. iš III ir IV a. Rimti mokslininkai Londone į šį epą pasižiūrėjo įtariai, prašė J. Macphersono atsiųsti tuos tekstus geilų kalba, o jų nesulaukę suprato, kad tai viso labo yra literatūrinė fikcija. Visgi šis veikalas išpopuliarėjo visoje Europoje. Įdomiausias jis buvo ne tiek savo turiniu, kiek suvokimu, kad savo mitologiją turi ne tik graikai, romėnai, bet visos tautos. Kur jos ieškoti? Folklore. Reikia užrašyti pasakas, sakmes, dainas. Prasidėjo didžiulis judėjimas. Nuskambėjo mintis, kad idealiausia, kai kiekviena kalba, sutampanti su tauta, būtų atskira valstybė – tada ji gyventų kaip šeima. Visos šitos idėjos XIX a. pradžioje buvo žinomos ir populiarios. Pradėta ieškoti senųjų, originaliųjų epų, o kam nepavyko jų rasti – ėmė kurti. Taip atsirado suomių „Kalevala“, latvių „Lačplėsis“. Lietuviai irgi savojo epo labai ieškojo, jį bandė sukurti rašytojas Juozapas Ignotas Kraševskis.

Tad ką galėtume vadinti lietuviškuoju epu?

Yra nuomonė, kad lietuviai savo herojinio epo neturi, tačiau net ir taip galvojant mums nėra ko nusiminti – turime savo istoriją. Būtent mūsų viduramžių istorija yra mūsų herojinis epas, funkciškai net reikšmingesnis nei tie, kurie buvo parašyti. S. Daukantui mūsų tautos aukso amžius buvo tie laukiniai laikai. O idėja, kad tai vis dėlto yra didžiųjų kunigaikščių epocha, pradėjo formuotis XIX a.pabaigoje. Didelis nuopelnas atitenka Maironiui – ne tik kaip poetui, bet ir kaip istorikui. Mažai kas žino, kad pirmoji jo parašyta knyga buvo Lietuvos istorija ir kad prieš stodamas į kunigų seminariją jis studijavo istoriją Kyjivo universitete. Jau studijuodamas kunigų seminarijoje Kaune, Maironis jos bibliotekoje aptiko S. Daukanto rankraštį „Istorija žemaitiška“ ir užsidegė jį išleisti. Jau tada buvo gajos nacionalizmo, nacionalinio nubudimo idėjos, o Maironis turėjo labai gerą intuiciją, ko reikia tautai, ir suprato, kad lietuviams būtina užrašyti jų istoriją, į kurią jie galėtų atsiremti, kurioje galėtųpateisinti savo būtį. Deja, suprato, kad S. Daukanto veikalas tam nelabai tinka – jis sunkiai suprantamas, todėl pasiraitojęs rankoves aiškia, gražia kalba parašė pats nuo seniausių laikų iki jo gyvenamojo momento. Šios istorijos centre atsirado Vytautas Didysis. Maironio teigimu, jis pasirinktas todėl, kad apkrikštijo Lietuvą, o su krikštu atėjo ir raštas. Jis ir šiek tiek apgailestauja, kad tai ne Mindaugas apkrikštijo tautą, tuomet rašto kultūrą būtume turėję anksčiau ir nebūtų reikėję sudaryti unijos su lenkais. Maironio istorijos modelis – Lietuvos aukso amžiaus modelis – buvo įtvirtintas lietuvių sąmonėje ir atliko didžiulį vaidmenį, galiausiai virto tuo mūsų epu – tautos atminties turiniu. Šis modelis identifikavo, kas mes, lietuviai, esame, kodėl svarbu ginti savo šalį. Šitai buvo ypač svarbu po Pirmojo pasaulinio karo, kai reikėjo kariauti su bolševikais, paskui su bermontininkais, lenkais irt. t., ir jaunuoliai, vedami šių idėjų, ėjo į savanorius. 1919–1920 m. savanorių pulkai taip ir vadinosi – Vytauto, Algirdo, Gedimino, Mindaugo. Lygiai tas pats po Antrojo pasaulinio karo – partizanų pulkams taip pat buvo suteikiami tokie vardai. Štai kur mes tą savo istorinį epą randame.

Kokia tuomet „Eglės žalčių karalienės“ istorija?

„Eglė žalčių karalienė“ yra pirmoji pasaka, užrašyta tuo pirmuoju tautosakos rinkimo bumo laikotarpiu, XIX a. pirmoje pusėje. Ši pasaka pasirodė almanache „Biruta“ ir buvo pavadinta tiesiog „Lietuviška pasaka“. Netrukus J. I. Kraševskis ją pereiliavo į poemą ir paskelbė savo kūrybos almanache, o kai poetė, vertėja Karolina Praniauskaitė ją išvertė į lietuvių kalbą, ji tapo itin populiari. Vėliau Aleksandras Fromas-Gužutis, toks keistuolis litvomanas dvarininkas, rašęs dramas ir domėjęsis istorine lietuvių mitologija, parašė dramą „Eglė žalčių karalienė“. Surinkti visas įmanomas „Eglės žalčių karalienės“ versijas ir jas užrašyti į vieną knygą pasiryžo lingvistas, folkloristas Leonardas Sauka. Jis tai darė visą gyvenimą – ieškojo pasakos versijų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, susirašinėjo su užsieniečių mokslininkais, galop surinko tris tomus šių versijų, o į ketvirtą sudėjo mokslines kūrinio interpretacijas. Kai pradėjau dirbti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, L. Sauka labai palaikė mano iniciatyvą surinkti ir grožines šio kūrinio interpretacijas – taip atsirado dar du tomai. Geriausiai visi žinome Salomėjos Nėries, iš tiesų pačią genialiausią šios pasakos versiją. Puiki yra ir Vinco Mykolaičio-Putino poema „Žilvinas ir Eglė“. Kūrybinių interpretacijų rinkimo procesas lieka atviras – menininkai toliau žavisi šiuo kūriniu ir semiasi iš jo įkvėpimo.

Kaip galėtumėte apibūdinti, kokia yra „Eglės žalčių karalienės“ reikšmė mūsų kultūroje? Kiek mes pajėgūs iškoduoti šio kūrinio prasmes?

„Eglės žalčių karalienės“ epas kalba apie visos Europos priešistorę ir nukelia mus į gilią senovę – iš esmės į įvairių spėliojimų ir interpretacijų erdvę, į kurią daugelis mokslininkų net bijo žengti. Tyrinėjant civilizacijas galima pastebėti, kad, kuo ji archajiškesnė, tuo daugiau joje galima rasti moteriškosios lyties dievų. Romėnų, graikų civilizacijose irgi yra moterų deivių, bet ne jos svarbiausios. Žengiant, pavyzdžiui, į šumerų civilizaciją, iškyla kur kas daugiau moterų dievybių, valdančių svarbiausius dalykus – gyvybę ir mirtį. Žalčiai, gyvatės (pats žodis nurodo, kad jos siejamos su gyvenimu: „gyvata“ ir „gyvenimas“ yra visiškai tapatūs žodžiai) tautosakoje atskleidžia labai įdomų, netikėtą sluoksnį, išlaikiusį archajiškus siužetus, kurių logika mums jau sunkiai suvokiama. Tokiose pasakose gana įprasta žmogaus ir gyvūno sąjunga, jų buvimas šalia. Tokie siužetai mus pasiekia dar iš akmens amžiaus laikų. Šio amžiaus žmonės gyveno gamtoje, tyrinėjo, stebėjo žvėris, pastebėjo, kad jie turi geresnių savybių už žmogaus, gali geriau medžioti, skristi, matyti ir t. t. Žmogus, palyginti su juo, yra bejėgis, todėl stebėdami žvėris jie mokėsi, kaip gyventi. Nenuostabu, kad pirmieji dievai būdavo vaizduojami kaip žvėrys. Vėlesnėse pasakose imame pastebėti, kaip žmogus pradeda pergudrauti žvėris. O štai senovės Egipte užfiksuotas pereinamasis etapas, kai dievai vaizduojami kaip pusiau žmonės, pusiau žvėrys.

„Eglė žalčių karalienė“ unikali tuo, kad simpatija išlaikoma žvėries, tai yra žalčio, pusėje. Tai beveik nesutinkamas dalykas. Ir tik lietuviškose versijose, kurias užrašinėjo L. Sauka, ta simpatija žalčiui, jo ir Eglės sąjungai, yra pastebima. Čia yra didžioji paslaptis, didžioji archajiška mįslė. Tai mums rodo, kad ši pasaka yra raktas į senąsias civilizacijas, apie kurias neturime didesnių duomenų, tik fragmentus.

Šioje vietoje galima paminėti archeomitologės Marijos Gimbutienės vardą ir jos tyrimus apie senąją Europos civilizaciją.

Jos koncepcija apie indoeuropiečių invaziją į Senosios Europos kultūrą buvo kritikuota, įvairiai komentuota, bet niekas iki šiol nepasiūlė geresnės. Kodėl indoeuropiečiai užvaldė Senąją Europą? Jie buvo pranašesni tuo, kad buvo prisijaukinę arklį, tikriausiai jau naudojo ratą. Jie atsinešė savo vyrišką panteoną ir sunaikino beveik visą senosios civilizacijos dvasinę kultūrą ir kalbas. Žinoma, vietinių, tai yra autochtonų, kalbos galėjo daryti įtaką indoeuropiečių kalboms. Turiu omeny įtaką ne tik leksikosar sintaksės lygmenyje, bet pačiame mąstyme, evoliucijos procese. Vienur jos vystėsi, keitėsi sparčiai, o kitur, kaip lietuvių atveju, išlaikyta labai archajiška, nors ir indoeuropiečių, kalba. Senoji civilizacija, kaip byloja ir M. Gimbutienės tyrimai, buvo taiki, o apie jos dvasinę kultūrą galima suvoktitik iš pasakų. Štai Eglė žalčių karalienė, kai Žilvinas jai užduoda padaryti trisdarbus, eina pasitarti pas raganą – moterį žynę, kuri turi sukaupusi paslaptingų, ypatingų žinių... Ką žmonija įgavo ir ką prarado taip dramatiškai pasikeitus civilizacijoms, kultūrai, vertybėms, mes turbūt nelabai jau ir sužinosime, galime tik spėlioti.

Kodėl šioje pasakoje centrinė figūra yra žaltys? Jau paminėtoje gyvybės simboliką.

Mano suvokimu, toje civilizacijoje, kurią rekonstruoja M. Gimbutienė, tai yra moteriškų dievybių civilizacijoje, prioritetas buvo žmogus, o svarbiausia paslaptis buvo gyvybės atsiradimas. Kodėl moterys staiga pradeda lauktis kūdikio? Kodėl vyrai negimdo? Iš kur moterys atsineša vaiką? Viešai, galima manyti, jos negimdydavo, artėjant gimčiai vykdavo į uždaras šventyklas, iš kurių grįždavo su nauja gyvybe – kūdikiu. Tai buvo antgamtiškas dalykas. Tuo laiku žmonės naujos gyvybės nesusiedavosu seksu, tai nebuvo taip lengvai suvokiama, todėl moterys, kurios saugojo gyvybės paslaptį, buvo garbinamos kaip deivės, galinčios duoti naują gyvybę, naują stebuklą. Mano manymu, Eglė žalčių karalienė yra apie tai, kaip šis moterų mitas žlunga, o vyrai išaiškina, kas yra vaikų tėvas. Tai yra pasaka apie lūžį, apie moteriškosios paslapties išaiškinimą, gyvybės paslapties atskleidimą ir vyrų epochos pradžią. Eglės dukra Drebulė išduoda paslaptį, kas yra jos tėvas – po šiuo kodu slypipaslapties, kurią žino tik moterys, atskleidimas. Trys sūnūs neišduoda todėl, kad jie tos paslapties net ir nežino, nes jie – vyrai. Biblijoje mes žinome Adomo ir Ievos mitą, kuris turi tiesioginį ryšį su Egle žalčių karaliene. Žaltys paduoda Ievai obuolį, tarytum gyvybės paslaptį, ir taip žmonės tampa žinantys. Esu skaitęs pranešimą, kuriame lyginau šiuos du mitus ir daugelis buvo šokiruoti, kaip galimalyginti Bibliją ir tautosakinį kūrinį, tačiau tam yra pagrindo. Dažnai mitologai įvardija pasaulio sukūrimo mitus kaip pačius seniausius, bet iš tiesų patys seniausi yra gyvybės atsiradimo mitai, būdingi archajiškam akmens amžiaus mąstymui. Eglė žalčių karalienė yra dar ikipatriarchalinis mitas, teigiantis, kad pati svarbiausia vertybė yra gyvybė. Ir ji yra ne mechaniškai žmogaus ar dievo kuriama, o atsirandanti iš kito kūno kaip stebuklas. Mistinis Kristaus gimimas iš nekalto Marijos kūno yra ne kas kita, kaip Eglės mito perrašymas – tėvas gyvybės atsiradimo misterijoje nedalyvauja.

Taigi susumuojant, lietuviai turi du epus. Vienas būdingas visoms indoeuropiečių tautoms ir susijęs su vyriška kariautojų (mirties) ideologija. Antras susijęs su hipotetiškai rekonstruojama Senosios Europos kultūra, kur dominavo moteriškos dievybės ir gyvybės, gyvenimo, vaisingumo ideologija.

 https://rb.gy/nszcmb