Publikacijos

Eugenijus Žmuida / Stop kadras

LRT.lt

Mes visi gyvename atminties kultūroje ir mus veikia mitinis mąstymas, nors dažnai to nė nepajuntame. „Tai mūsų praeitis, tai, ką mes, augdami vienoje kultūroje, perskaitėme, pamatėme. Tai kultūra, kuri mus domina, jaudina, apie kurią norime pasidalinti su draugais, laukiame kokių nors naujienų“, – teigia atminties kultūros tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras Eugenijus Žmuida. 

Jo įžvalgas pratęsia ir apie sąmoningumo didinimą atminties kultūros kontekste svarsto verslo psichologė, HAI instituto įkūrėja Rasa Baltė Balčiūnienė.

– Kaip galėtumėte apibrėžti, kas yra atminties kultūra?

E. Žmuida: Mes visi gyvename, esame atminties kultūroje, kuri yra sukurta daugelio veiksnių. Tai mūsų praeitis, tai, ką mes, augdami vienoje kultūroje, perskaitėme, pamatėme. Tai kultūra, kuri mus domina, jaudina, apie kurią norime pasidalinti su draugais, tikimės kokių nors naujienų.

Mūsų praeities žinios yra pakankamai vienodos, ypač jei galvosime apie lietuvius kaip apie įsivaizduojamą bendruomenę, išaugusią tam tikroje kultūroje, besimokusią pagal panašias programas mokyklose, stebinčią tas pačias žinias.

Kodėl tas pačias žinias? Pavyzdžiui, jei esame Varšuvoje ir kažkiek suprantame lenkų kalbą, klausydamiesi sporto naujienų neišgirsime nė vienos lietuviškos pavardės. O lenkas, pasiklausęs lietuviškas žinias, neišgirs nė vieno lenko pavardės. Atrodo, sportas toks globalus, varžybose dalyvauja ir lietuviai, ir lenkai, bet vieniems apie kitus žinoti neįdomu. Mes sekame savo žmones, jie – savo.

Atminties kultūra yra kintantis reiškinys. Mums net nepastebint ji pamažu keičiasi. Tiesa, būna ir drastiškų, radikalių pasikeitimų, kurie dažniausiai įgyvendinami sudėtingose situacijose, turiu omenyje karą, okupaciją ir t. t.

– Kas labiausiai formuoja atminties kultūrą? Šaltiniuose apie atminties studijas nurodyta, jog tai – ir valstybės politikos, tam tikrų sričių ekspertų, socialinių grupių vaidmuo. Kaip nusprendžiama, ką verta prisiminti ir kas daro didžiausią įtaką atminties kultūros formavimuisi?

E. Žmuida: Atminties kultūrą formuoja daugelis šių paminėtų grupių, bet laisvės sąlygomis tai nėra primetami dalykai. Tie, kurie atsimena sovietmetį, žino, kas tai yra primetama kultūra. Pavyzdžiui, staigiai pasikeičia gatvių, aikščių pavadinimai. Anuomet daugelis jautėme tam tikrą disharmoniją, supratome, kad tai ne mūsų.

Atgavus nepriklausomybę, mūsų kultūros institucijos tuos pavadinimus pakeitė ir tai darė įsiklausydamos į visuomenę. Iki šiol vyksta apklausos, kam statyti paminklus ir t. t. Vilnius atminties kultūros prasme yra labai įdomus miestas, jame daug kartų vyko istorijos perrašymas, keitėsi gyventojų tautinė sudėtis, santvarkos.

Atminties kultūrą kuria ne vien tik oficialūs asmenys ar mokslininkai, bet ir menininkai – jie išties labai daug prisideda. Romane ar apsakyme įtaigiai aprašoma atminties kultūra mus panardina į tam tikrą laikotarpį, vietovę, parodo juos kitoje šviesoje.

Šiandien būtų sunku pasakyti, kas iš menininkų labiausiai formuoja atminties kultūrą, tai bus matyti tik po tam tikro laiko. Pavyzdžiui, 18 a. Mozartas tebuvo vargšas muzikantas, palaidotas bendrame kape, o į pasaulio muzikos istoriją įrašytas tik po mirties. Jo gyvenamuoju metu buvo visai kitaip į jį žiūrima, tiek nevertinamas didžiulis jo talentas.

R. Baltė Balčiūnienė: Atminties kultūros fenomenas man patvirtina teiginį, jog aplinka formuoja žmogų, o žmogus – aplinką. Žvelgiant iš psichologinės perspektyvos, tai turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Atminties kultūra gali vienyti, supaprastinti gyvenimą, bet gali imti ir mus riboti. Todėl šioje temoje reikia sąmoningumo.

Dabar iš skirtingų sričių mokslininkų galime girdėti, jog didelė dalis žmonių priima sprendimus remdamiesi savo seniai suformuotu įsitikinimu, tikėjimu, o ne realybėje patikrintais faktais. Neuromokslininkai šiandien kalba net apie netikrus prisiminimus.

Įsipynus konkrečius interesus turinčioms grupėms, kurios aktyviai kuria, stimuliuoja atminties kultūrą (politikai, medijos, rinkodaros, reklamos kūrėjai) matome ir nemažai populistinių ar propagandinių atminties kultūros apraiškų, netikrų poreikių formavimo, atminties karų pavyzdžių.

– Atmintis yra įvardijama kaip socialinis konstruktas. Kaip stipriai veikiame vieni kitų atmintį?

E. Žmuida: Atmintis yra įmanoma tik sociume. Laukinis žmogus atminties neturi. Mes ją kuriame, konstruojame gyvendami tarp kitų žmonių, visuomenėje, ir tai laviname nuo vaikystės, klausinėdami vaiko, ką jis matė, ką jautė, ką veikė, kas jam patinka. Vaikas savo smegenis yra nukreipęs į ateitį, jam įdomu tik tai, kas bus, o ne tai, kas buvo. Tačiau vis jo klausinėdami, mes padedame jam atmintį išsiugdyti.

Atmintis yra skirstoma į komunikacinę (perduodamą žodžiu), kultūrinę (užrašytą) ir individualiąją (pavyzdžiui, tai, ką atsimename iš vaikystės). Visas mūsų dvasinis turinys yra susijęs būtent su atmintimi. Esu tai, ką atsimenu.

R. Baltė Balčiūnienė: Sociumui būdingi dažnai neįsisąmoninti sisteminiai dėsniai. Kai formuojasi tam tikri modeliai, jie iš pradžių pagreitina judesį, augimą, tačiau, kontekstui pasikeitus, jie nebeatitinka realybės ir pradeda mus riboti. Todėl šiandien labai svarbu tiek kolektyviai, tiek asmeniškai permąstyti, kur yra tie mitai, įsivaizduojama informacija, kuria mes tikime savaime, be jokio kritinio mąstymo, bet ji mums nėra funkcionali.

Svarbu pažymėti, jog savo atminties kultūrą kuria kiekvienas individas, šeima, bendruomenė, verslo organizacija, miestas, tauta. Ir permąstyti ją gali būti stipri sąmoningumo priemonė, leidžianti pamatyti, kas naujo gali rastis, ko labiausiai reikia šiandien.

Kai žmogui kyla pojūtis, kad jo gyvenime trūksta naujumo, jis bėga kaip voverė uždarame rate ar nuolat kartojasi nemalonios situacijos, verta sau užduoti klausimą, kokia informacija, vertybėmis, kultūriniais principais aš remiuosi, priimdamas savo gyvenimą formuojančius sprendimus? Jei veikiu vien iš atminties, ar įvertinu, jog situacija, aplinka yra kitokia, nei gebu atsiminti?

– Atminties kultūra stipriai susijusi su mitiniu mąstymu, kuris veikia mus iki šiol. Kokie mitai šiuo metu aktyviausiai cirkuliuoja mūsų visuomenėje?

E. Žmuida: Mitinis mąstymas dalyvauja mūsų kiekvieno mintyse, veiklose, tik patys to nejaučiame. Mes galvojame, kad esame racionalūs žmonės, bet išties didelę dalį savo egzistencijos paremiame mitais. Mums taip lengviau gyventi – juk negalime gyvenime visko patikrinti.

Dabar žvelgiame į 13 a. mediciną ir mus ima juokas, o tuomet žmonės medikais pasitikėjo. Gal praeis šimtas metų ir mūsų medicinos žinios atrodys juokingai. Mokslas taip pat yra reliatyvus dalykas.

Kalbant apie aktyviausius mitus Lietuvoje, būtų labai sunku juos įvardinti. Mums daug lengviau pastebėti ne savo, o kitų tautų, šalių mitus, pavyzdžiui, kai įsijungiame kitos šalies televiziją. Atsimenu, filosofas prof. Vytautas Kavolis, atvykęs į Lietuvą, iškart nueidavo į kioską ir nusipirkdavo krūvą laikraščių, norėdamas geriau suprasti šiandienos Lietuvos sąmonę. Tai išties lengviau padaryti žmogui iš šalies.

– Kaip galime pasitelkdami intuiciją, pajautą atskirti, kokių mitų jau būtų metas atsisakyti?

R. Baltė Balčiūnienė: Pajauta gali padėti suvokti, kurie mitai mus augina, o kurie riboja, kurie vienija, o kurie skaldo.

Pirmiausia, atpažinti padeda emocija – jei ji kyla, jei mus kuris nors mitas jaudina, neramina, apie jį norime kalbėtis, nuolat jį kartojame savo gyvenime, reiškia, jis mumyse išties aktyvus. Tada reikėtų priimti, jog gyvenimas yra visuminis, labai kontekstualus, todėl verta atsakyti kategorijų „teisinga-neteisinga“, „gerai-blogai“, o labiau vertinti tai, kokią naudą, vertę, poveikį – ilgalaikį ar trumpalaikį – mūsų veiksmai daro.

Susivokti padeda sustojimas, pauzė, pažvelgimas į savo įprastus sprendimus iš šalies, paeksperimentavimas išbandant naujus veikimo modelius.

Pauzėje gimsta intuityvus žinojimas. Atsiranda sprendimas, aiškumo būsena ir noras veikti. Juk mūsų atmintyje gyvena tik tai, kas buvo, tiksliau sakant, kaip mes interpretavome buvusius įvykius. Ir į tą pačią atminties kultūrą stabtelėjus galima pažvelgti ne kaip į savaime suprantamą dalyką, bet giliau ir kritiškiau pasvarstyti, o kas, jeigu būtų kitaip?

Tad jei savo gyvenime siekiame naujumo, negalime kliautis tik atmintimi – turime dažniau įsileisti sąmoningas būsenas, intuiciją, kuri mus nukreipia potencialių galimybių link. Kaip gali būti geriau, kokybiškiau, maloniau, įdomiau, daugiau, profesionaliau, turtingiau – ko kiekvienam reikia, kad gyvenimas būtų pilnavertiškesnis ir gyvybingesnis.

https://rb.gy/p2zjtd