Publikacijos

Žmonės puolė pasirašinėti ir mūsų rengiamą kampaniją „Ąžuolas – nacionalinis medis“, kurios metu renkame parašus, jog reikia keisti ąžuolų apsaugos įstatymus.

Dažnai politikams būna nesuprantama, kodėl visuomenė taip jautriai sureaguoja į kokį nors klausimą, tačiau tai parodo, jog jie nejaučia visuomenės pulso, nėra ryšyje su ja ir nepastebi to vertybinio lauko pokyčių. Taip nutinka ir verslo įmonėms, kurios tiesiog ima vėluoti su sprendimais.

Pastebiu, jog dažnai daug veiksmingiau yra ne spausti keisti įstatymus, bet visų pirma plėsti visuomenės sąmoningumą – tada patys žmonės yra budrūs ir netoleruoja jiems morališkai nepriimtinų ketinimų. Matau, kaip po šio Vilniuje nukirsto ąžuolo atvejo pasikeitė ir mūsų pokalbis su viena kelių direkcija dėl kito ąžuolo, kaip dabar jie lengviau eina į kompromisą.

– Kaip apibūdintumėte šiuolaikinio lietuvio santykį su mišku ir kaip jis kinta?

– Žiemą Dzūkijos miškuose vyko seminaras, kuriame kaip tik kėlėme šį klausimą. Į seminarą susirinko daug mokslininkų, istorikų, aplinkosaugos organizacijų atstovų. Mūsų bendras tikslas – lietuvių santykį su mišku užregistruoti kaip kultūros paveldą. Tai jau yra padarę suomiai, kurių santykis su mišku yra įtrauktas į UNESCO sąrašą. Kalbėdamiesi su šio žingsnio iniciatoriais Suomijoje pamatėme, jog jų įsivardijimas, miško pajautimas, skiriasi nuo mūsiškio. Savąjį dar tebeformuluojame, ir birželio gale, liepos pradžioje vyks dar vienas prigimtinės kultūros seminaras, kuriame toliau ieškosime, per ką reiškiasi lietuvių santykis su mišku ir kaip jį užregistruoti, kaip mūsų paveldą.

Esu pastebėjusi, jog mūsų santykis su mišku yra unikalus, savitas, ir skiriasi ne tik nuo suomių, bet ir nuo lenkų, kitų artimų tautų. Vesdama miško maudynes tarptautinėse grupėse matau, kad lietuviai dalijasi giliausiais patyrimais. Gamtos pajauta mums yra perduota iš kartos į kartą, kaip mūsų prigimtinės kultūros bruožas. Kartais žmonės dalijasi, kad vyksta pasivaikščioti į mišką tarsi į bažnyčią, ir tie, kurie į tai gilinamės, galime užčiuopti, iš kur kyla tokie palyginimai. Pagoniškoje Lietuvoje būdavo šventų giraičių, vadinamų alkais. Jau XV a. šaltiniuose užfiksuotas užsienio mokslininkų iš Italijos ir kitur pastebėjimai, kad lietuviai turi šventą, mistišką santykį su medžiais, neleidžia jų kirsti.

Lietuvoje išpopuliarėjusios miško maudynės savotiškai keičia šventų giraičių poveikį. Šiandien, gyvendami dinamiškesnėje visuomenėje, mes naujai ieškome kaip užmegzti santykį su mišku, jaučiame, kad nesinori po jį tik vaikštinėti, jame poilsiauti. Kai kurie miško maudynių dalyviai, jauni žmonės, man yra dalijęsi, jog intuityviai jaučia, kad egzistuoja kažkoks kitas santykis, kurio jie dar nepažįsta. Būtent per miško maudynių praktiką jiems pavyko užmegzti jutiminį ryšį su aplinka, aktyvuoti savo pojūčius, o ne tik patirti mišką kaip foną.

Man atrodo, kad ypač karantino metu daugelis pajuto tokį intuityvų norą, atrado mišką kaip prigimtinio šaltinio, jėgų atstatymo vietą, ėmė kurti naują santykį su juo. Karo akivaizdoje, kai supurtomas mūsų vertybinis pamatas, iškyla klausimai, o kas yra mūsų kultūra, kuo ji unikali, kur mūsų šaknys, kur galime semtis stiprybės? Tokį atsigręžimą į tai, kas išlieka vertinga, kas yra svarbu ilgalaikėje perspektyvoje, tikrai galime jausti. Labai naudinga savęs paklausti, o ką mes tikrai norime palikti ateities kartoms?

– Vis dažniau galime girdėti ir apie įvairius mokslinius tyrimus, kurie apskaičiuoja miško naudą ne tik mūsų psichologinei, bet ir ekonominei gerovei.

– Taip, tokių tyrimų yra labai daug. Pavyzdžiui, mokslininkai paskaičiavo, jog girdėti paukščių balsus savo aplinkoje mums taip pat svarbu psichologiškai, kaip ir turėti atitinkamą kiekį finansų. Man niekada nesinori supriešinti šių plotmių. Mūsų psichologinei, emocinei sveikatai, laimės pajautimui jos abi yra labai svarbios.

Galiausiai biologinė įvairovė mums pasitarnauja fiziškai – stiprindama mūsų imuninę sistemą, neleisdama plisti virusams ir pan.

Šiuolaikiniai psichologai pripažįsta, jog ryšys su gamta, su aplinka yra labai svarbus žmogaus poreikis, greta visos Maslow piramidės. Jeigu jo nepatenkiname, negalime būti harmoninga asmenybe. Mus labiausiai gydo jautimas, kad esame harmoninga visa ko dalis. Jei to nepatiriame, jaučiame daug nerimo, vis kažko ieškome, nesijaučiame laimingi.

– Dar norėčiau grįžti prie ąžuolų temos. Daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog jie yra ypatingai svarbūs medžiai. Kur glūdi šio ypatingumo šaknis?

– Pagoniškoje Lietuvoje ąžuolui buvo suteiktas Perkūno atitikmuo: buvo tikima, jog ši dievybė įsikūnija būtent į ąžuolą. Jis suvoktas kaip tarpininkas tarp žmonių, dievų ir žemės.

Dar 1420 m. buvo išleistas statutas, neleidęs kirsti ąžuolų – jau tuomet buvo suprantama, jog tai ypatingos pagarbos vertas medis. Mūsų pasąmonėje jis lig šiol išlikęs kaip ypatingas. Kai kurie žmonės net nustemba sužinoję, jog šiandien nėra draudžiama juos kirsti.

Ąžuolas ir biologiškai ilgaamžiškiausias, gali gyventi net 1500 metų, tad yra ištisų kartų, kultūros, istorijos liudytojas. Viename ąžuole gali gyventi virš tūkstančio skirtingų rūšių ir tai yra didžiausią biologinę įvairovę turintis medis.

Lietuviui nuo senų laikų ąžuolas žymėdavo jo ryšį su jam svarbia vieta – savo sodyba, kraštu. Tarsi būtent per šį medį žmogus ten įsikūnydavo. Galiausiai juk ir mūsų patriotiškumas prasideda nuo ryšio su mums artimiausia vieta, su šalia augančiu ąžuolu, liepa ir pan. Palaikydami ryšį su medžiu, mes sugrįžtam ir į save – tai pats paprasčiausias ir intuityviausias būdas tai padaryti, nereikalaujantis jokių kursų ar mokytojų.

https://rb.gy/iygvb