Edukaciniai tekstai

Marija Gimbutienė / stopkadras

Kada aš ilgai pati kasinėjau, kada važinėjau po Europą, po visus muziejus, po truputį brendo mintis ir brendo tas supratimas, kas yra tie Senosios Europos simboliai, kas yra tos skulptūros, tos deivės, kurių yra šimtai muziejuose. Ir tada, galbūt, sakyčiau, atėjo tos laimingosios, stebuklingos valandos, kada vienas po kito simboliai pradėjo ryškėti. Tas regėjimas ir tas pajautimas savo intuicija ir savo patyrimu, savo ilgo laikotarpio patyrimu, kad čia tikras dalykas, kad čia yra tai, ko aš ieškojau, čia yra tas deimančiukas ar kaip jį pavadinti. (...)

Kadangi aš domiuosi laikotarpiu maždaug tarp dešimties tūkstančių metų atgal iki istorijos pradžios, tai, sakyčiau, kad turime ypatingai gerą progą pasimokyti iš tų laikų, kadangi ta kultūra, kurią aš dabar stengiuosi atkurti, yra, mano supratimu, daug malonesnė, švelnesnė, taikinga kultūra, meno kultūra. (...)

Mes atėjome ne tiesiogiai iš pietinės Rusijos, bet iš vidurio Europos, nes vidurio Europoje maždaug tūkstantį metų gyveno ir senieji europiečiai, ir „ateiviai“ (indoeuropiečiai). Ir jau kai ta kultūra, pagal mane, buvo suindoeuropietinta, tada tie vietiniai gyventojai apsigyveno tarp Berlyno ir Maskvos.

Ta indoeuropiečių arba kurganų kultūra buvo patristinė – tai tėvo kultūra, vyro kultūra, kurioje buvo patriarchalinė sistema, hierarchinė sistema, o ūkis buvo pastoralinis. Ir vien dėl to, kad jie buvo gyvulių augintojai, galbūt, iššaukė tą reikalą, kad vyras pasidarė svarbus visuomenės gyvenime: jam reikėjo kontroliuoti dideles bandas gyvulių ir paskui joti ant žirgų, gaminti ginklus, ir taip, iš inercijos, vystėsi ta kultūra ir pasidarė karinga, agresyvi, vyriška kultūra.

Pagal tokį paviršutinį žvilgsnį, tai, atrodo, kad mes esame tokie kunigaikščių gerbėjai, herojų gerbėjai, jojam ant žirgų, užkariaujam pasaulį, o, iš tikrųjų, mūsų fundamentas yra ta moteriška kultūra, kuri išlaikė mūsų kultūrą iki šiandien. Daug mūsų dainų yra iš Senosios Europos. Ta visa meilė augmenijai, tas jutimas gyvybės lapelyje ar medyje, ar paukštyje, ar akmenyje - viskas tas yra iš Senosios Europos. Mes labai daug iš ten paveldėjom, tik ant viršaus užsimetė tas vyriškasis žirgų sluoksnis. Mes, pagrinde, išsilaikėm dėl to Senosios Europos sluoksnio: kad prie žemės taip prisirišę, kad žemę mylim, žemę bučiuojam, kad išlaikėm senąsias deives, tokias kaip Laima, Ragana – grynai iš Senosios Europos. (...)

Ir mums reikia priprasti prie tos minties, kad pasaulis ne visada buvo toks, koks jis šiandien yra. Toks, kaip jis šiandien yra, tai tik trijų šimtų metų padarinys - tas mechanistinis pasaulis, mechanistinė civilizacija. Nors patriarchatas prasidėjo maždaug prieš penkis tūkstančius metų. Karai prasidėjo Europoje prieš penkis tūkstančius metų, bet ne seniau. Anksčiau mes neturim jokių duomenų, kad žmogus kariautų prie žmogų.

Nesutinku su sąvoka, kad civilizacija prasideda tada, kada atsiranda ginklai, karai, hierarchija ir vyrų valdžia. Tai yra visiškai ne mano sąvoka. Mano sąvokoje civilizacija yra tokia, kurioje žmonės gyvena laimingai, kuria meną, kuria gerą gyvenimą, gyvena harmoningai. Kur viena lytis nėra užgožusi kitos lyties, kur yra balansas tarp vyriško ir moteriško pasaulio.

Nuo 7 tūkst. m. pr. Kr., kada įsigalėjo žemdirbystė, vyravo taikinga žemdirbių kultūra, o visuomeninė sistema buvo paremta motina, buvo būtent matristinė kultūra. Viskas sukosi aplink motiną, aplink moterį. Ir vėliau moteris, ypatingai religiniame gyvenime, turėjo nepaprastos reikšmės. Bet vyrai irgi nebuvo nuslopinti, jie buvo labai reikalingi visuomenės nariai - turėjo savo darbus, savo sritis, kuriose pasirekšdavo. Tai tos deivės yra iš labai senų laikų, sakyčiau, jau vėlyvajame paleolite jos vaizduojamos skulptūrėlėse. Ir jau tada buvo pagrinde tos deivės vaizduojamos kaip gyvybę kurinčios.( ...) Kiekviena kūno dalis, reiškė ką nors: simbolizavo gyvybės gimimą, tolesnį vystymąsi ar patį atgimimą. (...) Tai buvo, turbūt, pats svarbiausias motyvas toje senojoje religijoje – atgimimas. (...)

Senasis lietuvių tikėjimas yra išlikęs iki dabarties - su gamta, su žeme, su gyvuliais, su visa augmenija. Šitai man yra be galo gražu dėl to, kad tai duoda pagalvot, kad žmogus yra jos (gamtos) mažytė mažytė dalelė, ir kad nesi kažin koks čia didvyris ar karžygys šitame pasaulyje - tu turi būti dalis to kosmoso.

Žmogus dabar pradeda suprasti, kur jis nuėjo, jis pradeda suprasti, kad priėjo pasaulio pabaigą - kad mes naikiname save ir naikiname visą gamtą. Dabar žmonija labai ištroškusi geresnių laikų ir labai nori grįžti atgal prie gamtos, prie harmoningo gyvenimo. Ir čia yra dabar mūsų didžiausia viltis, kad mes kaip nors iš duobės dugno išikapstytumėm ir kurtumėm gražesnę ateitį. Kartais yra sunkumų, reikia nepalūžt, nenukrypt. Ir tada, žmogus, ieškai, iš kur pasisemt stiprybės, iš kur gaut to gyvybės vandens. Ir man gyvybės vanduo visada buvo Lietuva. (...)

Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta  amžina kova dėl būvio. Šitoje kovoje būtina būti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršum metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų nors moralinį svorį tautų bendruomenėje.