Edukaciniai tekstai

Laimė Kiškūnė / asm. albumo nuotrauka

Kvapai buvo pradėti tyrinėti labai vėlai - tik XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, o Nobelio premija už kvapų receptorių ir uoslės mechanizmo atskleidimą įteikta 2004 m. amerikiečių mokslininkams  Richardui Axeliui ir Lindai Buck, kurie paaiškino, „kaip žmonės pavasarį gali sąmoningai užuosti alyvų kvapą ir vėliau atkurti jį savo atmintyje“.

Tam tikras supratimas apie uoslę buvo dar Antikos laikais. Vėliau šv. Augustinas kvestionavo, ar galima per kvapą pažinti Dievą. Mistikų laikais atsirado kvapo šventumo idėja. Krikštui buvo naudojami kvapieji aliejai, ir iki pat XVII amžiaus manyta, kad, mirus žmogui, siela danguje atpažįstama pagal kvapą.

Kvapo vertinimas pradėjo keistis XVII amžiuje, kai kūrėsi ir augo miestai, o sanitarinės sąlygos juose buvo baisios. Štai kad ir Vilniaus gatvių pavadinimai: Raugyklos, Arklių, Mėsinių - tose gatvėse vyko gyvenimas, o kanalizacijos sistemos dar nebuvo: srutos, išmatos - ta olfaktorija buvo tokia, kad, turbūt, nosį norėjosi amputuoti. Vėliau dar ir Zigmundas Froidas prisidėjo tvirtindamas, kad uoslė yra neurozių priežastis.

Vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė bandė reabilituoti uoslę sakydamas, kad nosis yra pažinimo organas, atskleidžiantis pasaulio takumą, neverbališkumą. Jis teigė, kad tarp įkvėpimo ir kvapo suvokimo egzistuoja momentas, kuriame skleidžiasi intuicija.

Visi turime nosis, visi vienaip ar kitaip užuodžiame, vienų receptoriai - geresni, kitų – blogesni. Tačiau svarbesnis aspektas yra kvapų atminties ugdymas - kiek mes sąmoningai uostome ir kiek stengiamės prisiminti kvapus. Nes viskas, su kuo susiduriame aplinkui, kažkuo kvepia.

Pradėti galima nuo paprasto metodo - ieškoti ne kvapų panašumų, o skirtumų panašiuose objektuose. Bandyti suprasti, kuo skiriasi perlaužto ir perpjauto obuolio kvapas. Mėginti suprasti, kuo kvepia sniegas: gaiva, švara, vandeniu, lietumi, žeme, aldehidais, ozonu... Kai pavasarį sniegas pradeda tirpti ir tampa purvinas, jame susidarančios dumblių kolonijos pradeda skleisti tą nuostabų pavasario aromatą. Taip gamta mums siunčia žinutę, kad metas kūnui busti iš žiemos sąstingio, metas žadinti kraujotaką ir imuninę sistemą. Kada nors nuvykę į Šveicariją, į Berno Alpes, pakilkite iki ledyno. Ten sniegas – rožinis, o nuo jo sklinda... melionų kvapas. Taip kvepia sniege esantys raudonieji dumbliai.

Kitą gyvybinį kvapą - drėgnos žemės - skleidžia organinis junginys geosminas. Pakanka vos kelių molekulių, ir mus apima neapsakomas džiugesys. Kvapas siunčia žinutę apie gyvybę, augimą. Sausros sezonus turinčiose šalyse žmonės šoka ritualinius lietaus šokius. Indijoje net gaminamas ataras* iš Gango upės dumblo ir santalo aliejaus. Šiuo šlapios žemės kvapo (geosmino) ataru žmonės kvėpinasi, kai darosi sunku ištverti sausrą – štai toks unikalus būdas pagerinti savo psichologinę būklę!

Mes visą laiką maudomės kvapų jūroje - kiekvieną akimirką į orą jų išmetama milijonai tonų. Daugiausia gamtoje yra terpenų (angliavandenilių) ir jų junginių - apie 55 tūkstančius rūšių. Dar apie 30 tūkstančių - visiškai natūralūs kvapai, kuriuos išskiria augalai, bakterijos, grybai, vabalai, drugeliai. Jie produkuoja biogeninius lakius junginius, kurie kyla į atmosferą, tada iš debesų vėl grįžta su lietumi atgal į žemę, o čia bakterijos juos paverčia anglies, t. y. energiniais resursais. Per kvapą mes pasisaviname tam tikras medžiagas ir jas vėl atiduodame. Tie energijos mainai yra labai intensyvūs ir gilūs.

Kvapai – tai ir sudėtinga komunikacinė, signalinė sistema. Ji egzistuoja tarp visų gyvybės formų. Pavyzdžiui - salicilo rūgštis. Ją gamindami augalai praneša vieni kitiems, kad šalnos ateina, metas uždaryti pumpurus, metas mesti lapus. Yra augalų, kurių žiedai turi kofeino ir kitų junginių tam, kad bitės „narkomanės“ prie jų priprastų ir vėl atskristų. Daugelis augalų išskiria indolą* kaip atsaką į stresą: karvei pradėjus ėsti krūmą, indolas privilioja širšes, kurios gyvulius nuo krūmo nuveja.

Ar kada nors uostėte drugelį? Visi jie kvepia skirtingai: vanile, šokoladu, karamele, frezijomis, jazminais, erškėčių žiedais, žole, prieskoniais. Kai kurie jų - nelabai maloniai: rūgštimi, sugedusiu sviestu, supuvusiais šiaudais... Vieni kvapai atstumia, kiti kvapai pritraukia – taip gamtoje vyksta komunikacija. Visi kvapai sudaro tam tikrą tinklą, ir mes, žmonės, esame tos kvapų sistemos dalimi.

Beje, 2006 metais Tel Avivo universiteto laboratorijos mokslininkai paskelbė, kad tarpžvaigždinių dulkių dalelės yra dar vienas potencialiai svarbus prebiotinių žaliavų - anglies, vandenilio, azoto, deguonies, silicio ir sieros – šaltinis žemėje. Lentelė sudaryta ištyrus iš kosmoso atgabentų medžiagų pavyzdžius. Taigi esame susiję ir tarpgalaktiniais ryšiais. 2021 metais NASA astrofizikos ir astrochemijos laboratorija patvirtino, kad policikliniai aromatiniai angliavandeniliai yra viena labiausiai paplitusių anglies formų visatoje. Meteorituose, asteroidų ir kometų dulkėse aptinkama daugybė šių molekulių atmainų. Visa tai man primena posakį: „Kaip danguje, taip ir ant žemės“. Manau, kad mūsų uoslės nuotykiai prasidėjo kažkur tarp galaktikų, turbūt daug anksčiau nei žemėje prasidėjo evoliucija.

Kvapai už mus galingesni, nors mes, dažnai, jų net nesuvokiame. Natūralūs kvapai fasilituoja, pagreitina procesus, bet gali sukelti ir įtampą, destrukciją. Kvapas įsijungia į mūsų labai sudėtingą biociklą, kuriame veikia hormonai, mediatoriai ir, kurį laiką, užima tam tikrų receptorių vietas, truputį prilaikydamas, pavyzdžiui, agresijos hormoną. Santalo, mandarino kvapai delta bangas pakeičia alfa bangomis – žmonės tampa ramesni.

Kvapai – lyg laiko mašina. Jie gali nunešti mus kone keturis tūkstančius metų atgal, į Babiloną. Mira, ajeras, prieskoniai nuo tų laikų nepasikeitė - žmonės uostė tuos pačius pirmapradžius kvapus. Formulė iš tų laikų yra atkurta, rekonstruota. Galbūt negalime girdėti muzikos, kuri kadaise skambėjo Babilone, bet kvapas mus gali nukelti į tuos laikus. 

Ištrauka iš Rasos Baltės Balčiūnienės organizuoto seminaro „Kaip naudotis kūno intelektu?“

-----