Prof. Kardelis: Gimbutienės idėjos šiandien kviečia ne grįžti į praeitį, o kurti dabartį

Visuomenei vis labiau skaidantis į tarpusavyje konkuruojančias tapatybių grupes, filosofas prof. Naglis Kardelis kviečia iš naujo klausti, kas iš tiesų yra kultūra. Ar ji tėra renginiai, pramogos ir kultūrinių produktų vartojimas, ar bendras vertybinis pagrindas, padedantis skirtingiems žmonėms gyventi drauge? 

Dviejuose dokumentinės tinklalaidės „Senoji Europa“ epizoduose filosofas, remdamasis Marijos Gimbutienės palikimu, kalba apie kultūrą ne kaip apie grįžimą į praeitį, bet kaip apie dabartyje puoselėjamą santykį – su savimi, kitais žmonėmis, gamta, ankstesnėmis kartomis ir valstybe.

Profesoriaus teigimu, M. Gimbutienės darbai neturėtų būti suprantami kaip bandymas romantizuoti akmens amžių ar raginimas sugrįžti prie senųjų gyvenimo formų. Priešingai – jie kviečia permąstyti pačią kultūros sampratą ir primena vertybes, kurios šiandien tampa vis aktualesnės: rūpestį, dialogą, bendruomeniškumą, ryšį su gamta ir atsakomybę už ateities kartas.

Kultūra – ne vartojimas, o kūrimas

Pasak prof. N. Kardelio, šiandien kultūra pernelyg dažnai tapatinama su renginiais ar pramogomis, nors iš tiesų ji prasideda daug giliau – žmogaus viduje. „Tai mūsų dvasios purenimas, rūpestis savimi, savo siela, savo artimaisiais, valstybe ir tuo, kas mums yra svarbu“, – sako filosofas.

Jis primena, kad pats žodis kultūra siejasi su dirvos įdirbimu ir puoselėjimu. Kaip žemdirbys rūpinasi žeme, taip žmogus turi rūpintis savo vidiniu pasauliu, nes tik iš tokios „dirvos“ gali augti brandi visuomenė.

M. Gimbutienės žinia – ne apie praeities kopijavimą

Abiejuose pokalbiuose prof. N. Kardelis pabrėžia, kad didžiausia M. Gimbutienės darbų vertė slypi ne archeologinių radinių gausoje, o gebėjime atskleisti gilesnius Europos civilizacijos pamatus. Anot jo, senoji Europa moko ne kopijuoti senąsias kultūros formas, bet perimti jų dvasią – gebėjimą gyventi santarvėje su gamta, puoselėti bendruomenę, saugoti kultūrinį tęstinumą ir kurti dialogu, o ne konfliktu grįstą visuomenę.

Profesorius ypatingą dėmesį skiria kartų ryšiui. Jo teigimu, kultūra leidžia žmogui suvokti save kaip didesnės visumos dalį – tęsti tai, ką kūrė ankstesnės kartos, ir perduoti šį paveldą ateičiai. Pasak filosofo, būtent toks tęstinumas suteikia visuomenei tvarumo. Vertybės tampa gyvos ne todėl, kad yra naujos, bet todėl, kad yra išbandytos laiko ir kiekviena karta jas iš naujo įprasmina savo gyvenime.

Dialogas vietoje kultūrinių karų

Kalbėdamas apie šiandienos visuomenę, prof. N. Kardelis atkreipia dėmesį į vis didėjantį susipriešinimą ir vadinamuosius kultūrinius karus. Jo manymu, tikroji kultūra neturėtų gilinti skirtumų – priešingai, ji padeda atrasti bendrą vertybinį pagrindą ir kurti dialogą. Pasak filosofo, dialogas nėra vien dviejų žmonių pokalbis. Tai gebėjimas įveikti atstumą tarp skirtingų žmonių, skirtingų patirčių ir skirtingų pasaulėžiūrų, ieškant to, kas jungia labiau nei tai, kas skiria.

Abu pokalbiai su prof. N. Kardeliu papildo vienas kitą. Pirmajame daugiau dėmesio skiriama kultūros sampratai, žmogaus santykiui su gamta, bendruomene ir savimi, o antrajame – M. Gimbutienės idėjų aktualumui šiandien, kultūriniam tęstinumui, dialogui ir senosios Europos paveldo interpretacijoms. Kartu jie atskleidžia platesnį filosofinį žvilgsnį į kultūrą ir jos reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje.

https://shorturl.at/UtctO

Etnologė: Gimbutienė mokė išeivijos lietuvius būti savo kultūros ambasadoriais

„Gimbutienė man gyvenime buvo labai svarbi. Nežinau, jei jos nebūtų buvę, galbūt būčiau pasirinkusi visai kitą gyvenimo kelią“, – dokumentinėje tinklalaidėje „Senoji Europa“, kurią galima pamatyti LRT mediatekoje, sako JAV lietuvių etnologė, antropologė, folklorininkė ir tautosakininkė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė.

Naujame tinklalaidės epizode viena žymiausių lietuvių išeivijos kultūros tyrėjų dalijasi asmeniniais prisiminimais apie Mariją Gimbutienę – profesorę, kurios idėjos ir asmenybė padarė didžiulę įtaką ne vienos kartos lietuvių santykiui su Lietuvos istorija, kalba ir kultūra. Pasak E. Bradūnaitės-Aglinskienės, M. Gimbutienė skatino matyti Lietuvą kaip svarbią pasaulio kultūros dalį ir drąsino kiekvieną prisidėti prie jos pažinimo.

Vaikystės susitikimas, nulėmęs gyvenimo kelią

E. Bradūnaitė-Aglinskienė prisimena, kad pirmą kartą M. Gimbutienę sutiko dar vaikystėje JAV lietuvių bendruomenėje. Nors tuomet buvo visai maža, šis susitikimas paliko gilų įspūdį ir paskatino domėtis archeologija, senąja istorija bei mitologija. Kaip pasakoja pašnekovė, būtent tada ji suprato, kad archeologija padeda pažinti praeitį ir geriau suvokti dabartį, o šis atradimas paskatino ją ieškoti knygų apie senąsias kultūras ir Lietuvos istoriją.

Vėliau šis susidomėjimas virto akademiniu keliu – studijomis Čikagos universitete, o vėliau Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA), kur M. Gimbutienė tapo jos dėstytoja ir akademine mentore. Pasak E. Bradūnaitės-Aglinskienės, profesorė buvo ne tik puiki dėstytoja, bet ir nuoširdi patarėja – padėjo pasirinkti studijų kursus, skatino domėtis lyginamąja mitologija, supažindino su kolegomis, o atvykusiai į Kaliforniją padėjo įsikurti netoli universiteto. „Ji man buvo gera patarėja“, – prisimena pašnekovė. Vėliau E. Bradūnaitė-Aglinskienė M. Gimbutienę pavadina ir „geru angelu sargu“, prisimindama jos rūpestį studentais ir nuolatinį norą padėti.

Lietuvių kultūra – gyvas pasaulio pažinimo raktas

Anot tinklalaidės pašnekovės, M. Gimbutienė archeologijos niekada neatskyrė nuo kalbos, tautosakos, mitologijos ar etnografijos. Ji rodė, kad vietovardžiai, liaudies dainos, pasakos ir net pavieniai lietuvių kalbos žodžiai padeda suprasti seniausius Europos kultūros sluoksnius. Profesorė nuolat pabrėždavo, kad norint pažinti praeitį būtina matyti kultūrą kaip vientisą visumą.

Toks tarpdisciplininis požiūris padarė didžiausią įtaką ir pačios E. Bradūnaitės-Aglinskienės akademiniam keliui. Vėlesniuose tyrimuose ji daug dėmesio skyrė lietuvių tautosakai, mitologijai ir išeivijos kultūrai, o M. Gimbutienės darbai ir idėjos tapo svarbiu jos mokslinės veiklos pagrindu.

Lietuvybė prasideda kasdienybėje

Didelė pokalbio dalis skirta lietuviškos tapatybės išsaugojimui emigracijoje. E. Bradūnaitė-Aglinskienė pasakoja, kad M. Gimbutienė ragino išeivijos lietuvius puoselėti lietuvių kalbą, domėtis savo istorija ir nebijoti jos pristatyti pasauliui. Profesorė pabrėždavo, kad kiekvienas svetur gyvenantis lietuvis gali tapti savo šalies ambasadoriumi.

E. Bradūnaitės-Aglinskienės teigimu, didžiausias M. Gimbutienės palikimas – ne tik reikšmingi moksliniai darbai, bet ir gebėjimas įkvėpti žmones domėtis savo šaknimis, drąsiai kelti klausimus ir dalytis savo kultūra su kitais. Būtent šį pasitikėjimą savo kultūra ir atsakomybės jausmą, anot pašnekovės, ji laiko svarbiausia profesorės dovana savo mokiniams ir visai lietuvių išeivijai.

https://shorturl.at/OHqQ4

Dr. Erika Vaiginienė apie Gimbutienę: pajauta yra tikrasis mokslininko kompasas

Dr. Erika Vaiginienė – socialinių mokslų daktarė, pokyčių ir strateginio valdymo specialistė, jau daugiau nei du dešimtmečius dirbanti tiek akademinėje erdvėje, tiek su valstybės politikos formavimu. Ji dėsto Vilniaus universitete, kur ugdo būsimus lyderius, o visuomenėje žinoma ir kaip viena iš nacionalinės vizijos „Lietuva 2050“ kūrėjų. Mokslininkė ne tik tyrinėja strateginius procesus, bet ir akcentuoja kultūros, tautosakos bei identiteto svarbą, kuri, pasak jos, tampa kertiniu pagrindu ateities vizijoms ir inovacijoms.

Diskusijų festivalyje „Būtent“ „GILU fondo“ organizuotoje diskusijoje „Marija Gimbutienė – Naujosios Europos vizijos regėtoja“ E. Vaiginienė dalijosi mintimis apie tai, ką iš M. Gimbutienės galime pasiskolinti šiandien – tiek mokslininkai, tiek politikos formuotojai, tiek verslo lyderiai. Apie Gimbutienės įtaką ir drąsą remtis intuicija plačiau kalbamės šiame interviu.

– Diskusijoje jūs pabrėžėte, kad Gimbutienės metodas buvo paremtas pajauta. Kuo ši geba yra svarbi šiandien?

– Moksle esu daugiau nei dvidešimt penkerius metus, ir galiu patvirtinti – pajauta ateina ne iš karto. Ji atsiranda tada, kai matai daug sričių, kai pradedi jungti disciplinų perspektyvas. Gimbutienė labai daug analizavo tautosaką, ieškojo sąsajų tarp mitologijos, istorijos ir archeologijos. Kartais faktiniai duomenys dar nesurinkti, bet pajauta jau sako: „Čia reikia kasti giliau“. Mokslinė pajauta taip pat atsiranda ir iš taip vadinamų „paradata“, t. y. duomenų apie mokslinių duomenų rinkimo procesą, kuris taip pat suformuoja pajautą apie tiriamąjį objektą, nors ne visuomet gali ją iš karto įrodyti. Gimbutienė buvo kritikuojama, kad rašė tai, ko negalėjo įrodyti, tačiau vėliau jos įžvalgas patvirtino kiti tyrėjai. Tai man – didžiausias įrodymas, jog intuicija yra ne silpnybė, o mokslinio darbo galia.

– Ar ši Gimbutienės drąsa įkvėpė ir jus pačią?

– Taip, labai. Kai susiduri su kritika, neretai abejoji – ar eini teisingu keliu. Sužinojusi apie Gimbutienės veikimą, atėjo ramybė: vadinasi, viską dariau gerai, reikia eiti toliau. Aš pati taikau intuicijos (numatymo) metodus strateginiame valdyme, ir rezultatai dažniausiai būna labai geri. Būtent tai įkvepia drąsos ne tik man, bet ir jauniesiems lyderiams, kuriuos mokau universitete.

– Jūs buvote viena iš strateginės vizijos „Lietuva 2050“ kūrėjų. Kaip šis darbas susisieja su Gimbutienės palikimu?

– Labai tiesiogiai. Kurdami viziją daug dėmesio skyrėme žmonių balsams – jų žodžiams, jų pasakojimams. Analizavome tekstus, gautus iš šimtų dalyvių, kurie dalyvavo susitikimuose visoje Lietuvoje. Ir čia pajutau, kad tautosaka yra giliai įsišaknijusi žmonių pasąmonėje, todėl ji padeda suprasti žmones – jų pasaulėvaizdį, jų identitetą. Tuo įsitikinau atlikusi Lietuvos himno žodyno ir žmonių naudojamus išsireiškimus apie Lietuvos vizijas, palyginimą. Tai reiškia, kad mūsų kultūrinis stuburas yra gyvas, aktualus. Tai įkvėpė ir mūsų darbą: norėjome vizijos, kuri būtų suprantama kiekvienam Lietuvos gyventojui, o ne vien siauram ekspertų ratui.

– Jūs kalbėjote ir apie ryšį su gamta kaip apie kertinę vertybę.

– Nė viena grupė, kurią analizavome, neapeidavo šio klausimo. Ryšys su gamta yra mūsų identiteto dalis. Tai irgi pabrėžė Gimbutienė. Ir šiandien, kai kalbame apie technologijų progresą, apie konkurencingumą, ryšys su gamta yra tarsi atsvara – jis padeda išlaikyti darną. Gimbutienė sakė: gyvenimo vertė matuojama tuo, kiek mokame pasiimti iš jo grožio ir šviesos, kiek einame su tikėjimu ir meile. Tai galioja ir šiandien.

– Kaip šias idėjas perteikiate savo studentams, būsimiesiems lyderiams?

– Labai paprastais pratimais. Pavyzdžiui, mano studentai, rengdami savo gyvenimo viziją, visada mato savo ateitį sąsajoje su Lietuvos gamta. Arba, kalbant apie interesų konfliktus, sakau: sustokite ir paklauskite savęs, ar šis konfliktas nėra jūsų pačių viduje. Nes labai lengva pamatyti problemą kitame, bet sunku suvokti ją savyje. Naujosios technologijos suteikia įrankius, bet nepašalina poreikio pažinti save. Gimbutienės pavyzdys čia labai svarbus – ji parodė, kad net mokslas gali būti grįstas jautrumu, drąsa ir gebėjimu klausytis.

– Jei reikėtų trumpai nusakyti, ką šiandien iš Gimbutienės palikimo turėtume įsisąmoninti, kas tai būtų?

– Kad mūsų identitetas jau yra – mums jo nereikia sukurti iš naujo. Reikia tik ištraukti, kas slypi mumyse: mūsų kultūroje, tautosakoje, ryšyje su gamta. O tam reikia pajautos – jautrumo, kurį Gimbutienė laikė tikruoju pažinimo metodu.

https://shorturl.at/NVY9u 

Prof. N. Kardelis: lietuvybė nėra tik cepelininė – ji yra senasis europietiškumas su visa moraline jėga

Filosofas prof. NAGLIS KARDELIS pabrėžia, kad M. Gimbutienės interpretacijos atveria paradoksą – praeities matymą ateičiai. Šis rakursas gali padėti lietuviams atsikratyti provincialumo ir išplėsti lietuvybės bei europietiškumo sampratą.

Interviu parengtas pagal GILU fondo diskusiją „Marija Gimbutienė – Naujosios Europos vizijos regėtoja“, vykusią festivalyje „Būtent“.

Kuo Marijos Gimbutienės atrasta akmens amžiaus kultūra, jos pavadinta Senąja Europa, gali būti aktuali šiandien?

Domėdamasis Senąja Europa supratau, kad ji gali tapti Naujosios Europos vizija. Tas senovės ir ateities sutapimas yra paradoksalus, bet kartu – raktas. Šiuolaikinė kultūra orientuota į naujumą ir konkurenciją – tai indoeuropietiškos tradicijos palikimas. Vis ieškome, kur geriau: kitur, kitame laike. Tačiau Lietuva gali būti ir yra ta žemė, universaliai apibrėžianti Europą.

Gimbutienė padėjo įveikti tariamą Europos ir lietuvybės priešpriešą. Ji parodė, kad kultūros pažangą reikia matuoti ne pagal išorinius, materialius artefaktus, o pagal jos dvasinį turinį.

Ji atrado kultūrą, kur orumas buvo pamatinė vertybė. Moters, kaip gimdytojos, vaidmuo buvo susietas su gyvybės pradžios paslaptimi. Vyriškumo pradas dažniau siejamas su mirtimi – tai regime ir šiandienos galingųjų elgsenoje. Tai patriarchalinio mentaliteto ir žmogaus vertės pamynimo pasekmė. Gimbutienė atvėrė alternatyvą – aukšto dvasinio lygio kultūrą, kurioje žmogaus orumas, gyvybė buvo esminiai.

Kaip remdamiesi Gimbutienės atradimais galėtume permąstyti lietuvių ir europiečių tapatybę?

Gimbutienė parodė, kad lietuvybė nėra europietiškumo priešprieša. Neturėtume galvoti, kad lietuvybė tėra cepelininė ar rūtų darželio lygio. Ji yra daug gilesnė – senasis europietiškumas su visa moraline jėga. Tokiu būdu galime save suvokti ir kaip lietuvius, ir kaip europiečius, o Europai pasiūlyti viziją, grįstą orumu, vienybe ir pagarba žmogui.

Dažnai sakoma, kad Gimbutienė dirbo remdamasi pajauta. Tai mokslo pasaulyje sulaukė ir skepticizmo. Kaip Jūs į tai žiūrite? Kokią vertę suteikia intuityvus, drąsus faktų interpretavimas?

Kartais atrodo, kad žmonės Gimbutienę pristato kaip mistinę figūrą, pajutusią Senąją Europą. Tačiau tai nebuvo vien intuicija – už jos buvo milžiniškas kultūrinis įdirbis ir erudicija. Gimbutienė mokėjo daugybę kalbų, perskaitė begalę knygų. Tuo metu Amerikos archeologijoje dažniausiai buvo apsiribojama materialiais artefaktais – fotografuoti, sudėti į muziejų.

Gimbutienė įnešė europietišką plačios erudicijos dvasią, rehumanitarizavo archeologiją, grąžino jai žmogišką veidą. Ji jungė disciplinas, tiesė tiltus tarp technologijų, materialumo ir dvasinių įžvalgų. Tai unikalus jos indėlis.

Kaip Senosios Europos vertybės gali realiai gyvuoti šiuolaikinėje kultūroje?

Šiandien daug žmonių įsitraukę į žiurkių lenktynes – konkuruoja, lipa vieni kitiems ant galvų, nemoka atsipalaiduoti, praranda dvasinius išteklius. Gamtoje žmogus nurimsta, atranda save, atsiveria jo intuicija ir kūrybingumas. Gimbutienė lyg kelrodė žvaigždė rodo, kad ryšys su gamta nėra mada ar primityvus grįžimas į akmens amžių. Ji siūlo atrasti vilties potencialą ir žmogaus orumą.

Tuo pat metu būtina vengti primityvaus „arba… arba“. Reikia sakyti „ir… ir“. Senosios Europos vizija gali koegzistuoti ir su antikos, ir su krikščionybės vertybėmis. Ne supriešinimas, o dialogas yra raktas. Tapatybė turi būti dinamiška, plastiška. Kiekviena kultūra pateikia savus atsakymus į prasmės klausimus, tačiau mes turime jų ieškoti patys.

Svarbu ne mechaniškai atkartoti senųjų kultūrų formas, o megzti su jomis dialogą ir ieškoti autentiškos prieigos.

https://shorturl.at/nNiFe

Kaip M. Gimbutienės Senosios Europos idėjos keičia mūsų tapatybę šiandien?

Marija Gimbutienė – pasaulyje pripažinta archeologė, kurios teorijos apie Senąją Europą iki šiol žadina vaizduotę ir kelia diskusijas. Jos idėjos apie taikią, gamtai artimą, moters vaidmenį puoselėjusią civilizaciją padėjo perrašyti Europos priešistorės sampratą ir įkvėpė kartas mąstyti kitaip apie mūsų kultūrines šaknis.

Ką šiandien mums sako M. Gimbutienės darbai? Kaip jie susiję su mūsų tapatybe, švietimu ir požiūriu į praeitį? Apie tai kalbamės su paveldo komunikacijos tyrinėtoju, archeologu, Vilniaus universiteto profesoriumi dr. RIMVYDU LAUŽIKU ir istoriku, pedagogu dr. MINDAUGU NEFU.

Kaip susidūrėte su Gimbutienės idėjomis? Kaip atsirado asmeninis santykis su jos palikimu?

Rimvydas Laužikas: Su šeima mėgstame keliauti po Graikiją, o žinodami, kad ten dirbo Gimbutienė, sąmoningai pasirinkome nuvykti į mažą miestelį Achilioną netoli Farsalos. Tai vieta, kur ji rado didelį neolito statulėlių kompleksą, šiuo metu saugomą Tesalonikų archeologijos muziejuje.

Maniau, kad toks reikšmingas įvykis turėjo likti žmonių atmintyje, ir iš tiesų antras sutiktas žmogus parodė, kur aštuntame dešimtmetyje vyko kasinėjimai. Įdomiausia, kad perkasa liko neužversta – matėsi išlikusi kasinėjimų struktūra. Tai buvo diktatūros pabaigos metai, kai užsieniečiams buvo liepta išvykti, todėl amerikiečių ekspedicija ir paliko viską, kaip buvo.

Man tai atrodė tarsi gyvas susitikimas su Gimbutienės darbu: vienas archeologas stovi ant kito archeologo perkasos krašto. 

Mindaugas Nefas: Mano susitikimas nebuvo toks fizinis, labiau teorinis. Kai studijavau pirmame istorijos kurse proistorę, apie Gimbutienę mums praktiškai nebuvo kalbama. Bet vieną dieną pastebėjau jos knygą „Senoji Europa“, ir kilo klausimas: „Kas čia per idėjos?“ Šis vienas klausimas išprovokavo daugiau nei valandą trukusį pokalbį su dėstytoju ir bendramoksliais.

Prieš keletą metų Gimbutienė atsirado mokyklinėse istorijos programose tarp asmenybių, kurias abiturientai turi žinoti. Kilo klausimas, kaip šią mokslininkę pristatyti penktokui ar dvyliktokui. Tai paskatino gilintis ne tik į pačią Gimbutienę, bet ir į jos kartos likimus bei jų santykį su Lietuva. Ji kūrė įspūdingą akademinę karjerą prestižiniuose užsienio universitetuose, padarė daug atradimų, tačiau Lietuvos visuomenėje jos vardas, mano manymu, yra nugrimzdęs į nežinią.

Visgi pasauliniu lygiu Gimbutienės Senosios Europos idėja sulaukė didelio atgarsio. Kaip manote, kodėl?

 R. Laužikas: Kai kalbame apie mokslines teorijas, labai svarbu, į kokį kontekstą jos papuola. Visuomenė nuolat gauna įvairių mokslinių žinių, idėjų, bet tik tada, kai kontekstas palankus, jos prigyja.

Gimbutienės teorijos apie Deivės epochą, Senąją Europą pasirodė moterų judėjimų ir antikarinių nuotaikų JAV laikotarpiu. Archeologija tuo metu buvo stipriai vyriška sritis, o čia – moteris archeologė kalba apie matristinę, taikią visuomenę. Tai labai rezonavo su visuomenės poreikiais, padėjo šioms mokslinėms idėjoms plisti.

O jau po to, kai mokslo idėja yra, priimama, išverčiama į žmonėms suprantamą kalbą, ji pradeda gyventi savarankišką gyvenimą, nepriklausomai nuo mokslininko. Ir nors autorius gali nesutikti su kai kuriais interpretavimais, pati idėja ima veikti plačiojoje visuomenėje.

Tai natūralu – jei valstybėje egzistuoja tik vienas galimas požiūris į istoriją, reikia klausti, ar tai dar nėra diktatūros ženklas. Daugybė sąveikaujančių idėjų ir požiūrių leidžia kalbėti ne tik apie praeitį, bet ir apie dabarties visuomenę. 

Kaip manote, kuo šios idėjos svarbios šiandien?

M. Nefas: Gimbutienės teorijos prideda orumo jausmą. Dažnai iš moksleivių gali išgirsti: „Mes kaip tauta nieko neturėjome ir neturime.“ Pastaraisiais metais tokia kilmės, savo šaknų samprata keičiasi, ir jei prie to prisideda Gimbutienės teorijos, tai puiku.

R. Laužikas: Kiekviena mokslinė idėja prisideda prie mūsų tapatybės konstravimo. Mes visi sąmoningai ar nesąmoningai perimame pamatinius naratyvus, kurie formuoja mūsų santykį su praeitimi ir ateitimi. 

Pavyzdžiui, XIX–XX a. pradžioje tautinis tapatumas buvo grįstas valstietiška kilme ir pagoniškos praeities romantizavimu. Tokie naratyvai iki šiol daro įtaką. Tačiau būtina suprasti, kad mūsų istorija nėra tik vienas pasakojimas – ji daugiabalsė, ir tai padeda kurti įvairesnį, turtingesnį tapatumą. Jei istoriją pasakojame tik per vieną, siaurą perspektyvą, rizikuojame ignoruoti reikšmingas jos dalis, o tai skurdina mūsų santykį su praeitimi ir riboja dabarties suvokimą.

Gimbutienės idėjos yra šio mūsų dabartinio tapatybės audinio dalis.

Kaip jums skamba mintis, kad Senoji Europa yra mūsų civilizacijos aukso amžius?

R. Laužikas: Aukso amžius yra komunikacinis konstruktas, kuris atliepia žmonių norą romantizuoti praeitį ir rasti joje tobulą, harmoningą visuomenę. Dažnai geriau atrodo tai, kas jau praėjo, nes į praeitį žvelgiame selektyviai, pamiršdami sunkumus, su kuriais kasdien susidurdavo to meto žmonės. Juokauju, kad, mano manymu, Lietuvos aukso amžius yra dabar, nes šiandien turime neregėtą gyvenimo kokybę ir galimybes.

Jeigu tikrai įsivaizduotume gyvenimą toje idealizuotoje Senosios Europos epochoje, greitai susidurtume su niūria realybe: badas, ligos, smarkiai trumpesnė gyvenimo trukmė, situacijos, kai piršto įsibrėžimas galėjo būti mirtinas, o iš dešimties gimusių kūdikių išgyvendavo tik du ar trys.

Visgi suprantu, kodėl idėja apie taikią, lygią visuomenę be ryškios hierarchijos taip traukia – ypač kai žvelgiame į tai kaip į priešpriešą šiandienos problemoms, tokioms kaip socialinė nelygybė ar karinė agresija. Kai kurios Senosios Europos idėjos, pavyzdžiui, pagarba gamtai, lygiateisiškumas, rezonuoja ir mūsų laikais. Tačiau visapusiškai idealizuoti tą laikotarpį būtų klaidinga: iš praeities galime pasisemti įkvėpimo, bet neturėtume pamiršti istorinio konteksto, kuris buvo toli gražu ne idealus.

M. Nefas: Aukso amžiaus paieška yra gaji ir kituose istoriniuose pasakojimuose – žmonės dažnai nori turėti utopinį praeities tašką, į kurį galėtų lygiuotis. Tai matome ne tik kalbant apie Senąją Europą, bet ir, pavyzdžiui, apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, romantizuojamus kaip aukso amžius.

Toks žaismingas, nors ir ne visada tikslus, santykis su praeitimi atkreipia dėmesį, įkvepia ir padeda kelti klausimus apie tai, kas mums svarbu dabar.

Kaip Gimbutienės idėjas galėtume pritaikyti šiandienos švietime?

M. Nefas: Gimbutienės sugrąžinimas į viešąją erdvę, į mokyklines programas labai svarbus. Ji buvo viena iš tų intelektualių asmenybių, kurios net gyvendamos Vakaruose nepamiršo ryšio su Lietuva. Jos įtraukimas į istorijos pasakojimą leidžia matyti platesnį, įvairesnį paveikslą ir atkreipti dėmesį į moterų vaidmenį mūsų istorijoje.

Mokiniai turi pažinti ne tik karvedžius ar valdovus, bet ir mokslininkes, menininkes, intelektualias moteris, kurios keitė mūsų kultūrą. Tai padeda jaunam žmogui suprasti, kad istorija yra daugiabriaunė ir kad daugelis gali rasti joje savo vietą.

R. Laužikas: Gimbutienė buvo mokslininkė, kuri gebėjo žvelgti iš paukščio skrydžio – aprėpti tolimas epochas, skirtingus regionus, jungti archeologiją, mitologiją, tautosaką, kultūros istoriją į vientisą pasakojimą. Ji nebijojo ieškoti sąsajų tarp, atrodytų, labai nutolusių dalykų – pavyzdžiui, tarp neolito simbolikos ir kur kas vėlesnių laikų kultūrinio paveldo. Tokia drąsa ir gebėjimas kurti tarpdisciplinines jungtis yra ypač svarbūs šiuolaikinėje mokykloje.

Šiandien joje, deja, vyrauja žiūrėjimas pro mikroskopo akutę, kai mokinys verčiamas gilintis į kiekvieną detalę iki smulkmenų. Tai gali būti prasminga, jei žmogus ruošiasi tapti konkrečios srities profesionalu, bet daugeliu atvejų tai sukuria perteklinį informacijos kiekį, kuris greitai pamirštamas.

Mokslas turėtų būti kūrybiškas santykis su žiniomis – ne tik informacijos kaupimas, bet ir gebėjimas ją suprasti, interpretuoti ir pritaikyti. Gimbutienė savo pavyzdžiu demonstravo, kad platesnis, sintetinantis požiūris leidžia kurti naujas prasmes ir paskatinti mąstyti kritiškai. 

Šis interviu parengtas pagal GILU fondo rengtos diskusijos „Permąstant kultūrinę tapatybę: Senoji Europa – aukso amžius?“, vykusios Istorijų namuose, medžiagą.

https://shorturl.at/qqMsn

Marija Gimbutienė – Europos civilizacijos atminties balsas. Pokalbis su prof. A. Butrimu

Senoji Europa, moters figūra, civilizaciniai lūžiai – tai temos, kurias XX a. antrojoje pusėje pasaulio mokslui iškėlė Marija Gimbutienė. Šiandien, kai jos teorijas pradeda pagrįsti šiuolaikinė genetika, o visuomenė iš naujo apmąsto moters vietą kultūroje ir istorijoje, M. Gimbutienės atradimai, idėjos tampa viena aktualiausių Europos intelektinių atramų.

Tačiau kas slypi už šių monumentalių idėjų? Kokia buvo pati M. Gimbutienė – pradėjusi savo emigracinį gyvenimą Amerikoje dirbdama kambarine, bet vėliau sulaukusi Harvardo universiteto kvietimo rašyti archeologijos vadovėlius?

Apie tai kalbamės su Vilniaus dailės akademijos profesoriumi dr. ADOMU BUTRIMU – vienu svarbiausių M. Gimbutienės tyrinėtojų, menotyrininku, kultūrologu, akademinės savimonės ugdytoju.

Profesoriau, pradėkime nuo klausimo, kodėl Marija Gimbutienė šiandien laikoma viena reikšmingiausių pasaulio archeologių.

Jeigu pažvelgtume į archeologijos istoriją, matytume, kad vos keletas mokslininkų sugebėjo ne tik aprašyti radinius, bet ir atverti visiškai naują požiūrį į žmogaus praeitį. Gimbutienė priklauso šiai mažai grupei. Ji ne tik dirbo su archeologine medžiaga – ji ją interpretavo per kultūros istorijos, mitologijos, simbolizmo perspektyvą.

Viena kertinių jos idėjų – Senoji Europa. Kas sudaro šios koncepcijos pagrindą?

Gimbutienės Senoji Europa yra priešindoeuropietiškas civilizacijos modelis, kurio centre buvo moteris – deivė, gyvybės nešėja. Ji tyrinėjo neolito laikotarpio kultūras nuo Balkanų iki Dunojaus ir Vidurio Europos, kur fiksavo moterų dievybių ikonografiją, ritualinę keramiką, taikių bendruomenių struktūrą. Tai buvo kultūros, kurios nesiekė dominuoti ar plėstis per jėgą.

Gimbutienė parodė, kad iki patriarchalinės, militarizuotos indoeuropiečių ekspansijos čia klestėjo gili dvasinė harmonija su gamta ir cikliniu gyvenimo suvokimu.

Tačiau šios kultūros žlugo. Kaip Gimbutienė aiškino šį virsmą?

Čia svarbu įvesti dar vieną jos teoriją – kurganų hipotezę. Gimbutienė teigė, kad apie 4–3 tūkst. pr. Kr. į Europą pradėjo skverbtis klajokliai iš stepės regionų – vadinamieji kurganai. Jie buvo indoeuropiečiai, atsinešę visiškai kitokią pasaulėžiūrą: karo, hierarchijos, ginkluotos galios ir vyriškojo dievo kultūrą.

Ši migracija, arba kai kur – invazija, Gimbutienės nuomone, buvo esminis kultūrinis lūžis. Ji naikino arba asimiliavo taikias Senojo pasaulio civilizacijas. Taip Europa tapo patriarchalinė, o moters kultūrinis statusas sunyko. Kurganų teorija šiandien laikoma viena iš dviejų pagrindinių indoeuropiečių kilmės hipotezių.

Pradžioje Gimbutienės teorijos buvo vertinamos skeptiškai. Tačiau ar tiesa, kad vėliau kai kurie jos teiginiai buvo patvirtinti pasitelkus naujas technologijas?

Visiškai teisingai. Ir tai yra viena iš labiausiai jaudinančių šiuolaikinės archeologijos istorijų. Dėl paleogenetikos proveržio mes dabar galime matyti, kaip Gimbutienės teorijos, kurios anuomet buvo laikomos spekuliatyviomis, pasitvirtina molekuliniu lygmeniu. Genomo tyrimai rodo, kad apie 3000 m. pr. Kr. į Europą iš Juodosios jūros–Ponto stepių atėjo migracijos bangos, kurios ženkliai pakeitė genetinį žemyno žemėlapį. Ir – dar svarbiau – šie duomenys parodė stiprią vyriškų Y chromosomų linijų dominaciją, tai visiškai atitinka Gimbutienės išvadas apie patriarchalinės struktūros įsigalėjimą.

Tai ne tik pagrindžia kurganų hipotezę, bet ir rodo, kad jos metodas – archeologijos, simbolizmo ir kultūrinės analizės sintezė – buvo toliaregiškas.

Kas žinoma apie Gimbutienės gyvenimą po emigracijos į JAV? Kokie buvo jos pirmieji žingsniai naujame žemyne?

Gimbutienė su šeima emigravo į JAV po Antrojo pasaulinio karo, palikusi Europą su visais savo akademiniais ryšiais. Atvykusi ji pradėjo nuo visiško nulio: dirbo fizinį darbą – plovė grindis viešbučiuose, lupo apelsinus ir t. t. Ir vis dėlto neišsižadėjo savo vidinio pašaukimo. Ji vis kartojo: „Aš dėstysiu universitete.“

Ir iš tiesų netrukus pradeda dirbti Harvardo universitete. Tai jau savaime yra pripažinimo ženklas. Vėliau Gimbutienė dirbo Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA).

Verta atkreipti dėmesį į vieną svarbią aplinkybę: emigracijoje ji neteko galimybės dirbti su baltų archeologine medžiaga, kuri buvo pasiekiama Lietuvoje ir Vokietijoje. Tai iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti kaip apribojimas, bet Gimbutienei tai tapo postūmiu žengti dar giliau – į visos Europos civilizacinių procesų analizę.

Ji nukreipė žvilgsnį į platesnį kultūrinį kontekstą, pradėjo gilintis į indoeuropiečių kilmės problematiką: kaip jie atsirado, kaip formavosi jų kalbos, kokia kultūrinė transformacija įvyko per jų migracijas. Tai buvo ambicingas projektas, kuris Gimbutienę galutinai pavertė ne regionine, o globalia mokslo figūra.

Visa tai skamba kaip milžiniškas intelektinis darbas.

Gimbutienė turėjo ypatingą gebėjimą – apibendrinti, sintetinti. Tai buvo jos dovana. Ji ne tik rinko duomenis, ne tik aprašė radinius – ji matė ryšius, struktūras. Gebėjo vienu žvilgsniu aprėpti simbolinius, lingvistinius, mitinius elementus ir iš jų sukurti kultūrinę visumą. Tai labai reta savybė net tarp akademikų.

Ji buvo ne tik mokslo darbuotoja – ji buvo civilizacinio naratyvo kūrėja. Dėl to jos tekstai ir dabar skaitomi ne tik kaip moksliniai veikalai, bet ir kaip vizionieriški manifestai.

Kas buvo pagrindiniai Gimbutienės teorijų kritikai? Ir kaip jų požiūris keitėsi laikui bėgant?

Nemažai kolegų – ypač Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos archeologai – iš pradžių į Gimbutienės darbus žiūrėjo labai skeptiškai. Jos interpretacijos atrodė „pernelyg mitologizuotos“, „nepakankamai empirinės“. Ji buvo priskiriama prie alternatyviosios mokslinės tradicijos, kurios vengė griežtieji pozityvistai.

Tačiau nuo maždaug 2005-ųjų situacija radikaliai pasikeitė. Dėl tarpdisciplininių tyrimų pažangos – lingvistikos, genetikos, socialinės archeologijos – Gimbutienės įžvalgos pradėtos vertinti visai kitaip. Jos siūlytas pasaulio modelis, kuriame pabrėžiamas moters vaidmuo, ciklinis laiko suvokimas, bendruomeninė sandara – tapo nebe ezoterika, o rimtos analizės objektu. Šiandien Gimbutienės darbai – tai nebe diskusinis kraštas, o kertinė daugelio naujų tyrimų atrama.

Ar Gimbutienės, kaip moters emigrantės, kelias akademijoje buvo sudėtingesnis? Ar jautėsi konkurencija, skepticizmas?

Žinoma. Gimbutienė žengė į labai aiškiai vyrišką mokslo pasaulį, kuriame dominavo empirinė, griežtai struktūruota, hierarchiška mąstysena. Ji atėjo su kita – jautresne, gilesne, labiau į simboliką, mitus, dvasinį pradą orientuota vizija. Ir drįso apie tai kalbėti garsiai. Tai nepatiko daugeliui kolegų vyrų, ypač tiems, kurie į mokslo tiesas žvelgė dogmatiškai.

Ji buvo nuvertinama, vadinama „romantike“, „poete“, „spekuliatyvia“. Kai kuriems tai net atrodė neakademiška. Bet Gimbutienės atsakymas buvo paprastas: „Aš darau tai, ką matau kaip tikra.“ Nesileido išmušama iš vėžių. Ir tai, kad ji įgijo ne tik tarptautinį pripažinimą, bet ir autoritetą – yra ir jos charakterio, ir idėjų jėgos ženklas.

Gimbutienės atvejis – tai istorija ne tik apie moterį moksle, bet ir apie drąsą turėti kitą žvilgsnį.

Kaip pats vertinate, matote jos asmenybę?

Gimbutienė buvo stipri, talentinga ir labai kultūringa asmenybė. Kalbėjo keliomis kalbomis, domėjosi daile, poezija, buvo itin intelektuali, bet kartu labai žmogiška. Turėjo tvirtą stuburą – net kai kolegos prašė ją suminkštinti formuluotes, atsisakyti žodžio „deivė“, ji liko ištikima savo įžvalgoms. Ir, mano manymu, tai ją pavertė legenda. Gimbutienė neatsitiktinai prilyginama Simone de Beauvoir ar Rachel Carson – tai moterys, kurios pakeitė disciplinos kryptį.

Gimbutienė buvo išrinkta 1968 metų Los Angeles Times metų moterimi. Šį apdovanojimą įsteigė laikraščio viceprezidentė, siekdama pagerbti moteris, pasižymėjusias moksle, mene, švietime, politikoje, pramogų pasaulyje, sporte, versle, pramonėje ir visuomeninėje veikloje.

Šiandien daug kalbama apie dekolonizaciją, periferijos balsus. Ar galime sakyti, kad Gimbutienės idėjos turėjo emancipacinį potencialą?

Būtent. Gimbutienė pasiūlė matyti Rytų ir Vidurio Europą ne kaip atsilikusį kraštą, bet kaip senųjų civilizacijų branduolį. Jos darbe Lietuva, Balkanai, Ukraina – tai ne periferija, o širdis. Ji suteikia lietuviams orumo – pademonstravo, kad mūsų kraštai buvo svarbi pasaulio kultūros dalis.

Ypač svarbus Gimbutienės žvilgsnis į moters vaidmenį istorijoje – ji iškėlė, kad moteris ne visada buvo marginalizuota. Yra istorinių laikotarpių, kai moteris buvo civilizacijos metafora.

Profesoriau, kuo Gimbutienės idėjos aktualios šiandienos visuomenei?

Gimbutienės aktualumas šiandien – neabejotinas. Mes gyvename epochoje, kurioje labai daug fragmentacijos, takoskyros, dominuoja linijinis, progresyvus, bet dažnai destruktyvus mąstymas. Gimbutienės tyrinėta Senoji Europa pateikia kitą civilizacinį modelį – tokį, kuriame pasaulis suvokiamas cikliškai, kur gamta nėra pajungta žmogui, o moters kultūrinis statusas – esminis.

Gimbutienės teorijos šiandien kviečia iš naujo pažvelgti į vertybių sistemas. Ne atsigręžti į praeitį kaip romantizuotą epochą, bet pamatyti alternatyvą – kad visuomenė gali būti orientuota ne į dominavimą, o į darną. Kad yra kultūrų, kurios kūrė civilizaciją kitaip. Šiandien, kai susiduriame su ekologiniais, politiniais, kultūriniais, net tapatybės iššūkiais, Gimbutienės siūlomas modelis tampa ne tik intelektualiai įdomus, bet ir praktiškai reikalingas.

Interviu parengtas pagal dokumentinio filmo „Marija Gimbutienė: ateities pajauta“ (rež. Gintaras Šeputis ir Rasa Baltė Balčiūnienė) bei tinklalaidžių „Senoji Europa“ (dvylikos tinklalaidžių serija apie Marijos Gimbutienės Senąją Europą; LRT mediateka) medžiagą.

https://rb.gy/na753a

Daujotytė apie Gimbutienę: jos žvilgsnis leidžia mums matyti moteris kaip kultūros kūrėjas

Kuo šiandien mums aktuali Marija Gimbutienė? Ar jos idėjos tebėra gyvos? Apie tai kalbamės su literatūrologe prof. Viktorija Daujotyte ir archeologe dr. Agne Čivilyte. Abi pašnekovės – skirtingų sričių atstovės – Gimbutienę atrado savais keliais, tačiau jas jungia bendras suvokimas: Gimbutienė ne tik padarė revoliuciją archeologijoje, moksle, bet ir išdrįso kalbėti apie tai, ką kiti nutylėjo, apie ypatingą moters vaidmenį kultūroje.

Šis interviu parengtas pagal diskusijos „Permąstant kultūrinę tapatybę: Deivės civilizacija – kuriančios moterys istorijoje“, vykusios Istorijų namuose, medžiagą.

– Kaip atradote Mariją Gimbutienę? Kuo ji Jus asmeniškai sudomino?

Viktorija Daujotytė: Pirmąsyk ją gyvai išvydau Vilniaus universitete, kur ji atvyko skaityti paskaitos. Prisimenu skvarbų žvilgsnį, malonią šypseną – to man pakako pirmam palankiam įspūdžiui. Ji atrodė kaip asmenybė, kurią norėsiu pažinti, daugiau apie ją ir jos darbus sužinoti, skaityti. Išklausiusi jos paskaitą supratau – ji kalba tai, kas man artima, lengvai suprantama. Gimbutienė niekuomet nesistengė savo idėjų įrodyti. Kaip kad Ieva Simonaitytė yra rašiusi: „Jeigu aš taip parašiau, tai taip ir bus buvę.“

Agnė Čivilytė: Daugiau ir išsamiau apie Gimbutienę sužinojau mokydamasi Vokietijoje. Tiubingeno universitete pamačiusi jos portretą tarp visų tuo metu kartu su ja disertacijas apsigynusių vyrų supratau, kokia ji vis dėlto išskirtinė asmenybė. Kaip mokslininkė, turėjau ir nemažai kritiško žvilgsnio, studijuodama Heidelbergo universitete, analitiškai vertinau jos hipotezes, ypač seminaruose apie antropomorfinę plastiką. Tačiau kaskart pritrenkdavo jos tekstų įtaiga, atrodo, net negali kilti abejonių dėl to, ką ji rašo.

– Kaip vertinate Gimbutienės kalbėjimą apie Deivės civilizaciją?

Viktorija Daujotytė: Bylodama apie Deivės civilizaciją ji visų pirma kalbėjo apie gyvybės energiją, apie pasaulį, kuris vystosi ne per galią, o per gyvybės davimą, kūrybą. Tokį provaizdį ji buvo susikūrusi savo sieloje, vaizduotėje. Ir tas matymas buvo labai tikras – kaip ir mūsų etnografinis menas, audėjos, kurios kūrė meną be jokio išsilavinimo. Gimbutienės žvilgsnis leidžia mums matyti moteris kaip kultūros kūrėjas, tradicijų nešėjas.

Agnė Čivilytė: Svarbu tai, kad Gimbutienė pamatė kultūros šaknis santykyje su gamta. Ji išdrįso pasakyti: buvo civilizacija iki civilizacijos, turėjusi savo raštą (simbolius), meną, darnią visuomenę, kurioje dominavo moterys.

– Iš kur Gimbutienė sėmėsi drąsos kelti lig šiol kontroversiškas idėjas?

Agnė Čivilytė: Ji pasižymėjo stipriu pasitikėjimu savimi. Rodos, turėjo moto: „Aš ypatinga, aš nepasiduosiu.“ Tai buvo ir ambicija, ir vidinė stiprybė. Ji niekada nesėdėjo kampe, bet kartu niekada nesielgė arogantiškai. Įsivaizduokite – ji vykdavo į kasinėjimus Europoje, kuriems gaudavo finansavimą, ir vadovaudama jiems (beje, kasinėjimuose dirbo vien vyrai) dar rašė knygas. Tam tikrai reikėjo tvirtumo.

Viktorija Daujotytė: Gimbutienė yra rašiusi, kad jos tapatybės formavimuisi didelę įtaką turėjo Jonas Basanavičius, Vydūnas. Moterų autoritetų ji rado giminėje. Pavyzdžiui, jos močiutė Agota Janulaitienė – ūkininkė, našlė, užauginusi būrį vaikų, išleidusi juos į mokslus, valdžiusi ūkį. Vien iš tokio pavyzdžio kiek gali pasisemti autoritetinio veikimo. Pusseserė Meilė Lukšienė, už ją vyresnė, ją nemažai auklėjusi, savo pavyzdžiu rodė, jog moteris gali. Gimbutienė yra rašiusi „nebūsiu avelė tarp avelių“.

– Ar Gimbutienės palikimas galėtų tapti atspirties tašku moterų „reabilitacijai“ istorijoje?

Agnė Čivilytė: Gimbutienės laikais vyrų dominavimas buvo akivaizdus, dabar situacija kinta. Tačiau tai, ką ji davė moterims, tai jėga ir savęs suvokimas. Kas yra būti moterimi, turėti moters kūną, kas yra gebėjimas kurti harmoniją, šeimos židinį. Tai svarbus ir įkvepiantis vertybinis pagrindas. Ir tai visai netrukdo karjerai ar kitiems pasiekimams už šeimos ribų. Pasitikėjimas savimi ir tikėjimas tuo, ką darai, yra svarbiausias dalykas.

Viktorija Daujotytė: Ji jautė savo moterišką prigimtį kaip gyvenimo programą. Yra jos mintis, kurią verta prisiminti: „Man patiko gimdyti.“ Tai gilus savęs, kaip moters-gyvybės nešėjos, pajautimas. O per tai – ir kultūros kūrimas, ir gyvenimo tvėrimas, ir šventumo suvokimas.

https://rb.gy/7j9ycy

Archeologė G. Rimkutė: „Gimbutienės idėjos padeda permąstyti civilizacijos sampratą“

Marijos Gimbutienės idėjos – nuo kurganų teorijos iki Deivės kulto koncepcijos – iki šiol kelia diskusijų tarp mokslininkų, menininkų ir plačiosios visuomenės. Archeologė dr. Gabrielė Rimkutė interviu pasakoja, ką reiškia dirbti su tokiu palikimu: kaip perteikti figūrą, kuri vieniems atrodo vizionierė, kitiems – per mažai moksliška, tretiems – išvis menkai girdėtas vardas.

„Marija Gimbutienė buvo viena iš tų mokslininkių, kuri ne tik tyrinėjo radinius, bet ir bandė suprasti jų platesnę kultūrinę ir dvasinę prasmę. Jos teorija apie Senąją Europą – tai bandymas pasiūlyti kitokį naratyvą apie priešistorę: tokį, kuriame dominuoja ne užkariavimai, bet tvarka, taika, ryšys su gamta, simbolika ir dvasinė pasaulėjauta. Manau, kad tai šiandien rezonuoja daugeliui žmonių – ypač kai pavargstame nuo konfliktų, greičio ir chaoso“, – teigia G. Rimkutė.

Kalbame apie M. Gimbutienės įžvalgų reikšmę šiandien, žmonijos pažangos mitą ir tai, kodėl priešistorė, kurioje moteris buvo autentiškai reikšminga, šiandien vėl tampa svarbi.

Šis interviu parengtas pagal renginių „Permąstant kultūrinę tapatybę“, vykusių Istorijų namuose, bei dokumentinio filmo „Marija Gimbutienė: ateities pajauta“ (rež. Gintaras Šeputis ir Rasa Baltė Balčiūnienė) medžiagą.

- Kaip pati susidūrėte su Gimbutienės pasauliu?

Susidūriau dar būdama abiturientė ir, be abejo, studijuodama archeologiją, tačiau gilesnis santykis atsirado dirbant su paroda „Deivės ir kariai“. Tai buvo intensyvus ir labai asmeniškas procesas – gilindamasi į Gimbutienės biografiją ir tuo pat metu išryškindama jos giliuosius charakterio bruožus, ėmiau iš esmės suvokti jos kelią, pasirinkimus, galiausiai – mokslinių teorijų vystymo procesą. Supratau, kad mano užduotis – ne pereiti faktų paviršiumi, bet perteikti visumą – jos idėjas ir gyvenimo istoriją – labai įvairiais kampais.

Įdomu tai, kad prieš pradėdama dirbti su paroda, atlikau apklausą – paklausiau žmonių, ką jie žino apie Mariją Gimbutienę. Supratau, kad daugelis ją sieja su etnografija, o ne su archeologija ar Senosios Europos koncepcija. Tai man buvo svarbi užuomina: mes turime pradėti pasakoti Gimbutienės istoriją iš naujo – nuo nulio. Sukurti galimybę pažinti ją iš esmės – kaip mokslininkę, kaip mąstytoją, kaip moterį.

- Ką norėjote parodyti šia paroda?

Norėjome atskleisti tiek pačią Gimbutienę kaip asmenybę su labai savita gyvenimo istorija, tiek jos priešistorės matymą. Taip pat buvo svarbu suteikti žiūrovui užuominų, kad jos idėjos gyvena toliau ir yra reflektuojamos šiandieniame pasaulyje. Norėjome, kad lankytojui kiltų daug fundamentalių klausimų apie jo paties praeitį ir dabartį, kad nejučia atsiskleistų paralelės ir aliuzijos tarp neva labai tolimų – anuometinio ir dabartinio – pasaulių.

Manau, kiekvienas parodą aplankęs žmogus pajuto priešistorinę energiją. O kas skyrė laiko detalėms, turbūt atpažino nemažai dalykų apie savo paties vidų. Norėjome, kad lankytojas išeitų su net šiek tiek sujudintu pasaulio vaizdu.

Mano, kaip vienos iš parodos kuratorių, atsakomybė buvo būtent Gimbutienės asmenybės dalis – parodyti ją ne tik kaip mokslininkę, bet ir kaip moterį, turinčią labai aiškų pasaulio matymą, kaip labai savitą, kartais net mistišką figūrą. Norėjosi, kad paroda įtrauktų lankytoją į labai artimą biografinį pasakojimą tarsi į susitikimą – kad žiūrovas galėtų pajusti, kas ji buvo, kaip mąstė, kuo tikėjo. Tokie susitikimai palieka gilesnį pėdsaką nei faktų eilutės.

- Kaip vertinate Gimbutienės teoriją apie Deivės kultą ir Senąją Europą?

Tai – labai paveiki, bet kartu ir prieštaringa teorija. Gimbutienė kalba apie seniausią žmonijos laikotarpį, kai, pasak jos, Europoje vyravo taiki kultūra, palikusi po savęs daug moteriško prado simboliką atvaizduojančių archeologinių radinių. Joje svarbiausias buvo ryšys su gamta, cikliškas laiko suvokimas, bendruomeniškumas, egalitarinė visuomenės santvarka. Gimbutienė tai vadina Senąja Europa.

Vėliau, maždaug 4–3 tūkstantmetyje prieš Kristų, Senąją Europą užplūdo vadinamoji kurganų kultūra – klajoklių gentys iš pietų stepių, atnešusios visai kitą pasaulio matymą: konkurencinį mąstymą, patriarchatą, kitas laidojimo tradicijas ir gyvenimo būdą.

Tai – vadinamoji kurganų teorija, viena žymiausių Gimbutienės hipotezių. Ji buvo labai drąsi – ir dėl to sukėlė daug diskusijų. Vieniems tai atrodė revoliucinis požiūris, kuris parodo, kaip galima archeologijoje kalbėti ne vien apie daiktus, bet ir apie vertybių kaitą. Kiti Gimbutienę kritikavo dėl pernelyg plačių interpretacijų.

Įdomu tai, kad Gimbutienės idėjos visada buvo ir tebėra analizuojamos – pavyzdžiui, genetiniai senovinės DNR tyrimai atskleidžia naujų duomenų apie migracijos bangas Eurazijoje ir jas patvirtina, įskaitant kurganų kultūros judėjimą. Tai rodo, kad Gimbutienė savo laiku priėjo prie labai reikšmingų išvadų turėdama kur kas mažiau mokslinių duomenų ir galimybių juos tirti.

Kita vertus, Deivės kulto priešistorėje teorija, kuri yra antra jos svarbi hipotezė, vis dar laikoma labai ginčytina. Viena iš pagrindinių problemų – empirinio pagrindo trūkumas. Moteriškas figūrėles, kurios, pasak Gimbutienės, buvo Deivių atvaizdai, kai kurie tyrėjai laiko tiesiog antropomorfinėmis figūromis be aiškios funkcijos, kiti net ne visas jas identifikuoja kaip vaizduojančias moters figūrą. Vertinimai labai skirtingi – nuo visiško palaikymo iki kaltinimų romantizavimu.

Bet net jei kai kurios išvados nelaikomos moksliškai pagrįstomis, pati archeomitologinė Gimbutienės mąstymo kryptis buvo reikšminga. Ji išdrįso archeologijoje kalbėti apie pasaulėžiūras, simbolines struktūras, apie tai, kad priešistorė nėra vien necivilizuotų protėvių palikti akmenys ir kaulai, tai – laikotarpis, kuriame turėtume ieškoti mitų, tikėjimų, vertybių ištakų. Ir tuo ji atvėrė erdvę visai naujam archeologiniam žvilgsniui.

- Ar Gimbutienės darbai vis dar vertinami prieštaringai?

Tikrai taip. Akademinėje bendruomenėje Gimbutienė ir šiandien vertinama labai įvairiai. Vieni ją mato kaip mokslininkę, kuri iš esmės pakeitė archeologijos diskursą – atvėrė galimybę matyti praeitį ne vien per kasdienybės artefaktus, technologijų raidą ar radinių statistiką, bet ir per simboliką, dvasinį pasaulį, kultūrines reikšmes. Kiti – ypač tradiciškesni tyrėjai – kaltina ją per dideliu interpretatyvumu, mitologizavimu.

Yra ir tokių, kurie Gimbutienę vadina beveik mistike – dėl jos kalbos, metaforų, drąsių idėjų. Tačiau man atrodo, kad tai ir yra jos išskirtinumas. Ji buvo labai originali mąstytoja, kuri neapsiribojo tik grynuoju mokslu – ją domino visuma: kaip žmogus gyvena, ką jaučia, kuo tiki.

Dėl to Gimbutienė tapo svarbi ne tik archeologijoje – dalimi jos teiginių feministinis, ekologinis judėjimai ėmė grįsti savo idėjas, menininkai, vartydami jos priešistorinių meno kūrinių kupinas knygas, gavo įkvėpimo. Gimbutienė tapo tam tikra kultūrine figūra, turinčia daugiau nei vien mokslinę reikšmę. Mokslo bendruomenė vengia pripažinti tokias tarpdisciplinines asmenybes, bet, žvelgiant iš ilgos perspektyvos, būtent dėl to Gimbutienė paliko didžiausią pėdsaką.

- Kodėl, Jūsų manymu, Gimbutienės idėjos vis dar tokios gyvos?

Nes jos paliečia gilesnius klausimus: kas mes esame, iš kur atėjome, kaip galėtume gyventi kitaip. Gimbutienės darbai žadina vaizduotę. Ji sujungia mokslą su intuicija, racionalų tyrimą su simboline interpretacija. Toks mąstymas daugeliui atrodo artimas – ypač žmonėms, kurie jaučia, kad vien tik faktai nepaaiškina visko.

- Ko, Jūsų manymu, šiuolaikinis žmogus gali pasisemti iš Gimbutienės palikimo?

Visų pirma – pagarbos. Pagarbos praeičiai, protėviams, lygiavertiškai visiems žmonėms, gamtai, gyvybės ciklui. Gimbutienė kvietė matyti pasaulį ne kaip hierarchiją, o kaip tinklą. Ir tai man atrodo labai šiuolaikiška mintis.

Bet taip pat ji meta iššūkį mūsų įprastam požiūriui į pažangą. Mes dažnai įsivaizduojame, kad žmogaus raida yra linijinė: nuo primityvaus prie išsivysčiusio, nuo gamtos prie technologijų, nuo tamsos prie šviesos. Tačiau kai pažvelgiame į akmens amžiaus visuomenę – matome visai kitokį vaizdą. Ji galėjo būti labiau orientuota į bendruomeniškumą, į daugiau prasmės suteikiantį ciklišką laiko suvokimą, į adekvatų santykį su aplinka, kuris buvo vedamas ne dominavimo, o betarpiškumo.

Kai kuriais aspektais – tokiais kaip ekologinis balansas, socialinis stabilumas ar net požiūris į lytiškumą – akmens amžiaus žmonės mums gali pasirodyti netgi pažangesni. Aišku, nereikia idealizuoti, bet kartais tai, ką laikome pradžia, iš tikrųjų turi labai daug pamokų apie tai, ką esame praradę. Gimbutienės idėjos padeda permąstyti civilizacijos sampratą.

https://rb.gy/mjgu44

Tinklalaidės apie Gimbutienę kūrėjai – apie tyrėjos nuojautą ir Senosios Europos kultūrą

LRT MEDIATEKOJE nuo kovo 20 dienos kas savaitę pasirodys po naują dokumentinės tinklalaidės „Senoji Europa“ epizodą. Joje iš įvairių perspektyvų nagrinėjami garsios archeomitologės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės Senosios Europos civilizacijos atradimai bei jų sąsajos su viena seniausių lietuvių pasakų – „Eglė žalčių karalienė“. Tinklalaidės kūrėjai – idėjos autorė ir prodiuserė Rasa Baltė Balčiūnienė bei režisierius Gintaras Šeputis – taip pat yra ir dokumentinio filmo „Marija Gimbutienė: ateities pajauta“ autoriai.

Jų įsitikinimu, M. Gimbutienės tyrinėjimai kviečia iš naujo permąstyti istoriją: ypač Senosios Europos laikotarpį, kuris buvo grindžiamas bendruomeniškumu, meno klestėjimu, moterų aktyvumu ir harmonija su gamta.

– Kas kuriant filmą bei tinklalaidę Jums paliko stipriausią įspūdį apie M. Gimbutienę ir jos atradimus? Ką labiausiai norėjote akcentuoti?

Rasa: Mums svarbiausia buvo sujungti praeitį su ateitimi. Ieškojome M. Gimbutienės mintyse to impulso, kuris veda ne tik į retrospekciją, bet ir į viziją. Tai kvietimas permąstyti istoriją. Jos darbai kelia emocijas – ne kartą mačiau, kaip žiūrovai braukia ašaras klausydamiesi jos žodžių – ir pažadina suvokimą, kad mumyse yra kokybės, o ne kiekybės genas. Šiandien, kai daug kalbama apie dirbtinį intelektą, M. Gimbutienė primena apie natūralų intelektą – gilų, jautrų, harmoningą. Tai yra tai, ką lietuviai gali duoti Europai – tikrumą, kokybę, autentišką ryšį su gamta.

Kitas svarbus momentas – supratimas, kad Senosios Europos kultūros kodai iki šiol išlikę mūsų mene, versle, socialiniame gyvenime. Jie ne išnyko, tik apie juos nebuvo kalbama.

Ypač man artima profesoriaus dr. Naglio Kardelio įžvalga: „M. Gimbutienė yra ne tik Senosios Europos atradėja, bet ir Naujosios Europos vizijos regėtoja.“ Ši mintis kviečia šiandienos europiečius paklausti – ar jie tik vartotojai, ar vis dėlto bendruomenės nariai, kuriuos sieja bendra istorija, vertybės ir ateities pajauta?

Gintaras: Mane nustebino suvokimas, kad Senosios Europos civilizacija klestėjo tūkstančius metų. Tai buvo aukšto lygio visuomenė, gyvenusi darnoje – su aiškiomis estetikos, vertybių nuostatomis. Tai prieštarauja dominuojančiai istorijos linijai, kuri prasideda nuo patriarchalinės, militarizuotos struktūros. M. Gimbutienės atradimai parodė, kad egzistavo ir kitoks kelias.

– Kada pirmą kartą susidūrėte su M. Gimbutienės asmenybe, veikla bei susidomėjote ja tiek, kad nutarėte sukurti dokumentinį filmą?

Rasa: Pirmą kartą apie M. Gimbutienę sužinojau 2010 metais, kai HAI institute rengėme konferenciją apie Lietuvos verslo ateitį. Dalyvių įkvėpimui rinkome žymių Lietuvos asmenybių portretus. Kolegė pasiūlė įtraukti M. Gimbutienę, apie kurią lig tol beveik nieko nežinojau. Netrukus susipažinau su žinomu ekonomistu Bernardu Lietaeru, turėjusiu reikšmingą vaidmenį formuojant Europos pinigų sistemą. Jis dalijosi, kad M. Gimbutienės mintys pakeitė jo požiūrį į pasaulį. Tąkart kalbėjome apie pinigų psichologiją, deivių archetipus, mano galvoje viskas tarsi pradėjo jungtis į visumą.

Vėliau, klausydama archeologo Vykinto Vaitkevičiaus paskaitų, dar labiau įsigilinau į M. Gimbutienės idėjas. 2018-aisiais su ašaromis akyse stebėjau Laimučio Vilkončiaus roko operą „Eglė žalčių karalienė“. Po kiek laiko gimė idėja sujungiant šį mitą, M. Gimbutienės atradimus ir simboliką, sukurti „Eglės karūnos misteriją“. Jutau, kad šios mokslininkės įžvalgų ypač reikia šiems neramiems laikams.

Gintaras: Apie M. Gimbutienę pirmąkart išgirdau studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje, jau po nepriklausomybės atkūrimo. Vėliau, kaip režisierius, dirbau su „Eglės karūnos misterija“. O jau kurdamas dokumentinio filmo ir tinklalaidės apie M. Gimbutienę turinį, puikių pašnekovų dėka atradau šią asmenybę iš įvairių perspektyvų. Archeologai prof. Adomas Butrimas, dr. Gabrielė Rimkutė, dr. Vykintas Vaitkevičius, mitų tyrinėtojai dr. Daiva Vaitkevičienė, dr. Dainius Razauskas, dr. Eugenijus Žmuida, menininkai Oskaras Koršunovas, Vytautas V. Landsbergis, Laimutis Vilkončius – visi jie liudija, jog M. Gimbutienė – tarsi šaltinis, įkvėpimas kalbėti apie mūsų šaknis ir semtis stiprybės.

– Filmas „Marija Gimbutienė: ateities pajauta“ buvo parodytas labai įvairioms auditorijoms – nuo verslo moterų tinklo, universitetų, psichoanalitikų asociacijų, meno žmonių iki moksleivių ir kino festivalių lankytojų. Kaip publika reaguoja į filmą?

Rasa: Labiausiai įsiminė viena bendra reakcija – suvokimas, kad mūsų šaknys yra daug gilesnės, nei iki šiol galvota. Kai žmogus supranta, kad priklauso civilizacijai, gyvavusiai tūkstančius metų, jis įgyja tvirtumo, išsiplečia suvokimas apie savo tapatybę, jog mes nesame tiesiog agrarinės šalies palikuonys.

Labai stipriai žmones paliečia „Eglės žalčių karalienės“ mitas, kuriame glūdi ir Senosios Europos kodai.

Gintaras: Pastebėjau, kad filmas ypač paliečia moteris – daugelis sako, jog joms tai tampa terapine patirtimi. Po filmo atsiranda platesnė laiko, gyvenimo perspektyva, net pasikeičia požiūris į save. Sunku nusakyti tai žodžiais – tai labiau pojūtis, kad esi didesnės, senos, galingos civilizacijos dalis.

M. Gimbutienė – mokslininkė, kuri nesivadovavo tik faktais, bet pasitelkė ir intuiciją. Mokslininkų bendruomenėje tai vis dar kelia nepatiklumą, tačiau filme tai išryškinote kaip akivaizdžią stiprybę.

Rasa: Tai išties viena iš didžiausių jos stiprybių. Kadangi pati dirbu su sisteminėmis konsteliacijomis, man labai artima intuicijos galia. Kai žiūrėjau M. Gimbutienės fotografiją, kurioje ji, išsidėliojusi deivių figūrėles ant stalo, dirba – negalėjau patikėti, ji tikriausia pati to neįvardindama taip pat pasitelkia konsteliacijų metodą. Ji turėjo išskirtinį gebėjimą intuityviai „skaityti“ informaciją iš erdvės. Tokie metodai dažnai yra priekyje laiko ir sunkiai suvokiami fakto žmonių.

M. Gimbutienė jautė mitų prasmę ne tik intelektualiai, bet ir vidumi. Ji, kaip ir kitas visame pasaulyje vertinamas mokslininkas, Algirdas Julius Greimas, tyrinėjo mitologiją, tik kita kalba. A. J. Greimas tai darė semiotiškai, o M. Gimbutienė – archeologiškai, bet abu ieškojo būdų įžodinti gilesnį pasaulio suvokimą.

rb.gy/3spc05

Nauja tinklalaidė apie Gimbutienės Senąją Europą skatins permąstyti savo kultūrinę savastį

Nuo kovo 20 d. LRT mediatekoje žiūrovai kas savaitę galės išvysti po naują dokumentinės tinklalaidės „Senoji Europa“ epizodą. Joje iš skirtingų perspektyvų nagrinėjami archeomitologės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės Senosios Europos civilizacijos atradimai ir jų sąsajos su viena seniausių lietuviškų pasakų – „Eglė žalčių karalienė“.

„Kodėl Senosios Europos civilizacijos nėra mūsų sąmonėje tarp Šumerų, Egipto ir kitų senųjų kultūrų? Kas atsitiko? Kodėl ištrynėme ryšį su mus stiprinančiomis šaknimis? Tai bus klausimai, kurie netiesiogiai, tarsi antrame plane, skambės žiūrint „Senąją Europą“, – teigia tinklalaidės idėjos autorė ir prodiuserė Rasa Baltė Balčiūnienė. Ji įsitikinusi, kad Senosios Europos civilizacijos, kultūros pažinimas stiprina kultūrinę savastį ir apskritai įžemina, ramina žmogų – ypač dabartiniame sudėtingame pasaulio kontekste.

M. Gimbutienės atradimai leidžia iš naujo pažvelgti į istoriją, ypač į Senosios Europos laikus – kaip bendruomenių, meno, moterų veiklumo ir gamtos harmonijos epochą.

Šiandieniniai geopolitiniai konfliktai vyksta ne tik mūšio lauke, bet ir informacinėje erdvėje, kur skleidžiamos visuomenę kiršinančios ir prieštaravimų kupinos žinutės. M. Gimbutienės tyrimai suteikia kitą perspektyvą – tokią, kuri kviečia permąstyti istoriją, savo kultūrinę tapatybę ir visuomenės ateitį. Kokias vertybes laikome svarbiausiomis? Kaip suvokiame sėkmę? Ar jaučiame savo, kaip tautos bendrystę, bei ryšį su Europa? Kaip galime kurti vieningesnę, atsakingesnę visuomenę, kultūrą, verslą ir meną?

Unikali tinklalaidės forma

„Senoji Europa“ – tai 12 epizodų dokumentinė tinklalaidžių serija, kurioje Lietuvos mokslininkai ir menininkai nagrinėja dvi svarbias temas: M. Gimbutienės atrastą Senosios Europos civilizaciją bei vieną seniausių lietuviškų mitų – „Eglė Žalčių karalienė“. Tinklalaidės herojų kalbintojas lieka už kadro, o pašnekovų atsakymai pinasi į vientisą intriguojantį pasakojimą. Turinys gausiai iliustruotas papildoma vizualine medžiaga.

Tinklalaidėje įamžinti pokalbiai buvo ruošiami dokumentiniam filmui „Marija Gimbutienė: ateities pajauta“, tačiau filme panaudojus tik apie 10 proc. jų, filmo kūrėjai nutarė, jog yra verta pasidalyti ilgesnėmis ištraukomis ir išties vertingomis įžvalgomis. Taip gimė tinklalaidžių serija, kviečianti permąstyti M. Gimbutienės idėjų reikšmę šiandienos laikams.

Tinklalaidžių pasirodymo laikas, temos bei pašnekovai:

2025 03 20 | Lietuviškos mitologijos šaknys ir epo paieškos | Dr. Eugenijus Žmuida
2025 03 27 | M. Gimbutienė – tarp geriausių pasaulio archeologų | Prof. Adomas Butrimas
2025 04 03 | Gilioji mitų išmintis: kaip sukasi Gyvybės ratas? | Dr. Vykintas Vaitkevičius
2025 04 10 | Moters tapatybės permąstymas | Rasa Baltė Balčiūnienė
2025 04 17 | M. Gimbutienės atradimai ir jų poveikis pasauliui | Prof. Adomas Butrimas
2025 04 24 | Senosios tautosakos magija: apie ką giria šlama? | Dr. Dainius Razauskas
2025 05 01 | Gimbutienės mitas: vizionierė, mokslininkė, poetė | Dr. Daiva Vaitkevičienė
2025 05 08 | Prarastasis paleolito rojus: kaip mus pakeitė civilizacija? | Dr. Gabrielė Rimkutė
2025 05 15 | Gimbutienės palikimas: orientyrai ateičiai | Rasa Baltė Balčiūnienė
2025 05 22 | Eglės mitas: unikalumas ir gyvybės paslaptis | Dr. Eugenijus Žmuida
2025 05 29 | Muzikinė mito kelionė: roko opera „Eglė“ | Laimutis Vilkončius
2025 06 05 | Eglės mitas kūrėjų akimis: kodėl esame tokie, kokie esame? | Vytautas V. Landsbergis ir Oskaras Koršunovas

https://rb.gy/7r3ng1