2025-06-18
Birželio 18-osios vakarą įvyko paskutinė – ketvirtoji – diskusijų ciklo apie Mariją Gimbutienę dalis. Šįkart dėmesio centre – Senoji Europa. Ar išties šis priešistorinis laikotarpis, kurį tyrinėjo Gimbutienė, galėtų būti laikomas Europos aukso amžiumi? Ar tai buvo pasaulis, kuriame gyveno taikios, lygiavertės bendruomenės, klestėjo menas, moteriškas pradas, darnus ryšys su gamta? Apie tai diskutavome su archeologu, paveldo komunikacijos tyrinėtoju prof. Rimvydu Laužiku ir istoriku, mokytoju dr. Mindaugu Nefu.
Diskusijų ciklo „Permąstant kultūrinę tapatybę" organizatoriai - GILU Fondas ir Istorijų namai.
Prof. Rimvydas Laužikas, archeologas, paveldo komunikacijos tyrinėtojas
Dr. Mindaugas Nefas, istorikas, mokytojas
Diskusiją moderavo Ieva Rekštytė-Matuliauskė.
Diskusija „Permąstant kultūrinę tapatybę: Senoji Europa – aukso amžius?"
Esminiai akcentai:
Archeologas, paveldo komunikacijos tyrinėtojas prof. Rimvydas Laužikas akcentavo, kad dabartiniam istorijos mokymui Lietuvoje labai trūksta „žvilgsnio iš paukščio skrydžio“ – gebėjimo matyti istorijos eigą kaip visumą, o ne vien faktų, datų ar karų chronologiją. Jo nuomone, būtent tokį visuminį požiūrį mums dovanojo Gimbutienė – tyrinėtoja, sugebėjusi jungti archeologiją, mitologiją, kultūrinę atmintį, matyti ne tik radinius, bet ir pasaulėvaizdžius, kurie už jų slypi. Gimbutienės žvilgsnis – tai bandymas suprasti žmonijos kelią, ne fragmentiškai, o kaip gyvą, kintantį pasakojimą, kuriame svarbūs ne tik valdovai ar karai, bet ir bendruomenės, moterys, kūryba bei dvasinis pasaulis.
Istorikas, mokytojas dr. Mindaugas Nefas kalbėjo apie tai, kokį didžiulį įkvėpimą Gimbutienės pavyzdys gali suteikti – ypač merginoms ir moterims, ieškančioms savo kelio moksle, kultūroje ar bet kurioje kitoje srityje. Jos karjera, pasiekimai ir tarptautinis pripažinimas – net šiandienos akimis žvelgiant – verti didžiausios pagarbos. Ji tapo tuo, ką dabar vadintume mokslo lydere, kai tam nebuvo nei palankios aplinkos, nei daug precedentų. Tokių figūrų įtraukimas į švietimą ne tik plečia istorinį akiratį, bet ir keičia galios balansą pačiame pasakojime – leisdami istorijoje matyti daugiau moterų, daugiau kultūrinės įvairovės, daugiau įkvėpimo.